COVID-19 prognozės ar scenarijai?

2020 m. balandžio 27 d.

Ar galima prognozuoti koronaviruso (COVID-19) plitimą bei galimas pasekmes Lietuvoje? Jei pasiskaitysime, ką apie tai rašo užsienio spauda, turbūt sutiksime, kad prognozuoti galima ir tai daroma. Tik yra viena problema. Niekas negali garantuoti, kad šios prognozės labai patikimos. Lietuvoje irgi kuriamos prognozės ir įvairūs galimi COVID-19 pasekmių plėtros scenarijai dažnai nesusimastant koks skirtumas tarp prognozių ir scenarijų, tarsi tai būtų sinonimai. Deja, tai nėra visiškai teisingas požiūris. Visų pirma, pamėginkime pasiaiškinti, kas yra prognozė. Pavyzdžiui, Kembridžo žodynas prognozę apibrėžia kaip „teigimą, kas, kaip manoma, gali įvykti ateityje, ypač atsižvelgiant į tam tikrą situaciją[1]“. O scenarijų, tas pats žodynas apibrėžia, kaip „galimų veiksmų ar įvykių ateityje aprašymą[2]“. Jei įdėmiai perskaitysime šiuos abu apibrėžimus, tai pamatysime, kad tai nėra sinonimai.

Prognozė teigia, kas gali įvykti ateityje, KADANGI yra tam tikros prielaidos ir jas paremianti informacija, kad labai tikėtina, jog kažkas įvyks, ar tęsis. T.y., remiamasi esamais duomenimis ir veiksniais, kurie leidžia daryti gana pagrįstas išvadas apie galimą situaciją ateityje, nes kiti veiksniai turi santykinai nedidelę įtaką. Be abejo, tikėtina, kad prognozės turės tam tikrą paklaidą, todėl, jas rengiant paprastai daromos bent trys prognozės (o ne scenarijai) pesimistinė, normatyvinė ir optimistinė prognozės.

Scenarijų paskirtis kiek kitokia. Paprastai scenarijai rengiami norint aprašyti situaciją, kai yra ne dominuojantys veiksniai, o atvirkščiai, - kai situacija neaiški, kai pagrindiniais faktoriais galinčiais paveikti situaciją ateityje yra neapibrėžtumas. T.y., scenarijai rengiami ne KADANGI, o tuo atveju, kai, norime aprašyti kas gali atsitikti, JEIGU, situacija pasikeis dėl dominuojančio neapibrėžtumo viena, o, gal net priešinga kryptimi.

Apibendrinant galima matyti, kad, remiantis prognoze, galima rengti vieną veiksmų planą, kuriame, pasinaudojant skirtingais prognozės variantais, galima numatyti skirtingus išteklių poreikius numatytiems tikslams įgyvendinti.

Scenarijų atveju situacija skiriasi kardinaliai. Reikia rengti ne vieną, o kelis, ar net daug skirtingų veiksmų planų, nes situacija ateityje gali skirtis iš esmės. Jei turima daug laivo laiko, galima sukurti begalę tokių planų, bet kaip taisyklė, tokios prabangos mes neturime ir dažniausiai, nors ir sugeneruojama gana daug skirtingų scenarijų, tačiau detaliau aprašomi tik keli, labiausiai tikėtini atvejai.

Tai tiek teorijos. O kokia situacija su COVID-19? Ar galime parengti patikimas prognozes, ar vis dėl to reikia apsiriboti scenarijais? Nors ir labai norėtųsi esamoje situacijoje turėti aiškią prognozę, nes tai leistų racionaliau ir efektyviau išnaudoti turimus ribotus išteklius, vienok, tokia galimybė atrodo labai abejotina. Tad kokia ateitis mūsų laukia? Yra toks posakis: "Ateities neįmanoma nuspėti, bet ją galima sukurti" (Peter Drucker).[3] T. y., ateitis nėra apspręsta, o priklauso nuo mūsų pačių sprendimų, mūsų pasirinkimo. Šio straipsnio tikslas ne prognozuoti ateitį, o parodant ateities galimybes, paskatinti keisti dabartį.

Panagrinėkime kokius veiksnius reikia įvertinti norint suvokti COVID-19 galimas pasekmes ateityje. Ką gi mes žinome?

Statistinių duomenų patikimumas

Turime daugybę statistikos bet nėra garantijos dėl duomenų patikimumo ir ar jie surinkti remiantis tokia pačia metodika. Pavyzdžiui neaišku, ar visos valstybės vienodai interpretuoja:

  • Atliktų testų skaičių – ar tai atliktų testų, ar asmenų, kuriems atlikti testai, skaičius. Kai kuriose šalyse vienam gyventojui gali būti atlikti iki 5 testų – 3 testai, kad patvirtinti COVID-19 susirgimą ir dar 2 testai, įsitikinimui, jog asmuo jau pasveiko. T.y., priklausomai nuo to, ką turime omenyje, jei, pavyzdžiui, teigiama, kad šalyje buvo atlikta 1000 testų, tai gali reikšti, jog buvo patikrinti 1000, o gal tik 200 asmenų.
  • Susirgimų skaičius. Reikia atkreipti dėmesį, jog tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse pateikiami duomenys apie tai naudojant terminą „nustatyti ligos atvejai“ (ang. vartojama total cases, new cases, active cases). T.y., kalbama ne apie susirgusių asmenų skaičių, o nustatytų ligos atvejų skaičių. Tad, nors dauguma galvoja, jog kalbama apie susirgusius asmenis, gali būti, kad vienas asmuo, kaip susirgęs COVID-19, statistikoje atsiranda daugiau nei vieną kartą.
  • Mirčių nuo COVID-19 skaičius. Ar visose šalyje asmuo susirgęs koronavirusu, bet, pavyzdžiui, miręs nuo infarkto priskiriamas mirusiųjų nuo COVID-19 statistikai? Todėl gana sudėtinga lyginti skirtingas šalis, tikintis, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje būtų galima naudotis kitoje šalyje stebimomis sergamumo ir mirtingumo tendencijomis. Turime tam tikrus skaičius, bet tikrai nesame tikri jų patikimumu ir galimybe palyginti skirtingų šalių duomenis.

Sunku lyginti ir susirgusiųjų COVID-19 bei mirusiųjų dėl šio susirgimo skaičius tenkančius 1 milijonui gyventojų, nes tai priklauso nuo to kaip ir kiek testuojami šalies gyventojai ir kokia mirties diagnozė patvirtinama (turint omenyje tikėtinas daugybines mirties priežastis). Bet galima lyginti koks yra mirusiųjų procentas nuo nustatytų COVID-19 susirgimų atvejų. Žemiau pateikiu kelis ES šalių (plius Šveicarija ir Norvegija, bet be Kipro, kurio duomenų apie COVID-19 nepasisekė surasti) palyginimo grafikus.

Kaip galime matyti daugiausiai serga ir miršta išsivysčiusiose ES šalyse. Kodėl taip yra galima daryti daugybę prielaidų, pavyzdžiui:

  • Gyventojų tankumas, nes tai sudaro sąlygas spartesniam užkrato plitimui. Deja, nepasisekė surasti statistiškai patikimos priklausomybės koreliacijos tarp mirtingumo rodiklio ir gyventojų tankio valstybėse. Tikėtina, kad tokia koreliacija egzistuoja, jei lyginti ne tik šalis, bet ir regionus (ypač didžiuosius miestus) , bet tokiai analizei nepakanka duomenų.
  • Galima galvoti, kad viruso plitimas gali priklausyti nuo oro temperatūros ir geografinės šalies padėties (ne tik oro temperatūra, bet ir patenkantis ultravioletinių spindulių kiekis, oro drėgnumas). Šioks toks dėsningumas stebimas. Pavyzdžiui, šiauriausiai esančioje Norvegijoje (šalta) mirtingumo rodiklis labai nedidelis, piečiausiai esančiose Graikijoje ir Maltoje (šilta) vieni iš mažiausių ES. Didžiausias sergamumas ir mirtingumas viduryje tarp šių kraštutinumų, kur bene optimaliausia žmogui gyventi ir todėl šioje zonoje bene didžiausias gyventojų tankis. Gal ir virusams tokiose sąlygose geriausia plisti?
  • Kai kurie ekspertai galvoja, kad mažas sergamumas ir mirtingumas nuo COVID-19 buvusiose sovietinio bloko šalyse gali būti sietinas su šiose šalyse vykdytu skiepijimu nuo tuberkuliozės. Bet tai kol kas tik hipotezė, nes galimi ir kiti paaiškinimai, kaip pavyzdžiui, toks, jog šiose šalyse santykinai nedidelis gyventojų tankumas, mažas turistų srautas ir pan., o gal epidemija į šias šalis tik kažkiek vėluoja ir sergamumo bei mirtingumo rodikliai dar išaugs.

1. paveikslas. Susirgusiųjų COVID-19 ir mirusiųjų dėl šio susirgimo skaičius tenkantis 1 milijonui gyventojų.

 Šaltinis. https://www.worldometers.info/coronavirus/ (2020 balandžio 23 d. duomenys).

2. paveikslas. Mirusiųjų dėl COVID-19 procentas nuo visų susirgimų skaičiaus.

 Šaltinis. https://www.worldometers.info/coronavirus/ (2020 balandžio 23 d. duomenys).

2 paveikslo duomenys rodo mirusiųjų nuo COVID 19 ir susirgimų santykį. Maža mirusiųjų procentinė dalis nuo atvejų skaičiaus stebima ne tik buvusiose sovietinio bloko šalyse, bet ir kai kuriose išsivysčiusiose Europos šalyse (Norvegija, Vokietija, Danija). Mirtingumo skirtumus aiškina kelios hipotezės:

  • Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje ar Italijoje faktinis COVID-19 susirgimų skaičius gali būti kur kas didesnis nei registruojamas, todėl mirusiųjų procentinė dalis yra santykinai didelė.
  • Latvijoje, ar Slovakijoje faktinis mirusiųjų nuo COVID-19 skaičius gali būti didesnis nei registruojamas (kaip, beje ir Lietuvoje).
  • Gali būti, kad epidemija kai kuriose šalyse prasidėjo kur kas anksčiau ir stebimas didelis mirtingumas tose šalyse yra realus ir tik laiko klausimas, kada toks procentas mirčių bus stebimas ir kitose ES šalyse (norėtųsi galvoti, jog tai mažai tikėtina prognozė).
  • Tikėtina, kad mirtingumo proc. skirtumai gali būti susiję ir su aukščiau minėtu neaiškumu, kas interpretuojama kaip susirgimo atvejis bei mirties priežastis.

Šiek tiek papildomos informacijos pamąstymams gali duoti dar keli, žemiau pateikiami paveikslai.

3 paveikslas. Mirusiųjų dėl COVID-19 procentas nuo visų susirgimų skaičiaus, 2020.03.01-2020.04.18.

 Šaltinis. https://www.worldometers.info/coronavirus/ (2020 balandžio 23 d. duomenys).

3 paveiksle pavaizduota, kaip keičiasi keliose ES šalyse mirusiųjų procentas nuo COVID-19 nustatytų atvejų skaičiaus. Kadangi Europoje pandemija anksčiausiai pasireiškė Italijoje, todėl ši šalis paimta, kaip atskaitos taškas palyginimui. Kaip galime matyti, praktiškai visose kitose šalyse mirusieji nuo COVID-19 buvo registruojami kiek vėliau nei Italijoje. Pirmoji mirtis nuo COVID-19 Italijoje užregistruota – 2020 vasario 21 d., Belgijoje – kovo 11 d., Čekijoje – kovo 22 d., Danijoje – kovo 14 d., Estijoje – kovo 25 d., Lenkijoje – kovo 12 d., Nyderlanduose – kovo 6 d., Vokietijoje – kovo 9 d., o Lietuvoje – kovo 20 d. Italijoje mirusiųjų procentinė dalis pradėjo stabilizuotis (ar bent jau mažai kinta) nuo balandžio mėn. pradžios, panašiai, kaip ir Nyderlanduose. Belgijoje, kur pirmoji mirtis užregistruota daugiau nei dviem savaitėmis vėliau nei Italijoje mirusiųjų dalis vis dar auga ir jau viršijo Italijos rodiklį. Kitų lyginamų šalių rodikliai kelis kartus mažesni ir vis dar šiek tiek didėja. Belieka tikėtis, kad šis mirčių procento rodiklis Lietuvoje nepasieks Belgijos, Italijos ar Nyderlandų lygio. Reikia pastebėti, kad tiesioginė koreliacija tarp mirusiųjų procento nuo COVID-19 nustatytų atvejų skaičiaus ir mirtingumo 1 milijonui gyventojų rodiklio 2020 m. kovo 23 d. ES šalyse sudarė net (+)0.8276.

Įdomu palyginti mirusiųjų procento nuo COVID-19 nustatytų atvejų skaičiaus kitimą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kaip galima matyti, kovo mėnesio pradžioje šis rodiklis buvo santykinai aukštas, kai JAV buvo atliekama mažai testų ir nustatoma susirgimų. Kovo pabaigoje šis rodiklis pasiekė žemiausią lygį, kai labai išaugo nustatytų susirgimų skaičius ir nuo kovo 24 dienos mirusiųjų procentinė dalis nuo susirgusiųjų JAV pradėjo pastoviai didėti – balandžio 23 dieną pasiekė 5,7 proc.

4. paveikslas. Mirusiųjų dėl COVID-19 procentas nuo susirgimų skaičiaus, JAV.

Šaltinis. https://www.worldometers.info/coronavirus/ (2020 balandžio 23 d. duomenys).

Apibendrinant galima konstatuoti, jog remiantis turimais duomenimis, vargu ar galima daryti patikimas prognozes.

Atliekant prognozes, reikėtų atkreipti dėmesį ir dar į vieną mirtingumo nuo COCID-19 aspektą – mirusiųjų skaičių. Lietuvoje nuo 2020 m. kovo 20 d. iki balandžio 25 d., remiantis oficialia statistika, mirė 41 asmuo nuo priežasčių sietinų su koronaviruso pandemija. 2020 m. kovo mėnesį, remiantis oficialiais statistikos departamento duomenimis[4], Lietuvoje nuo visų priežasčių mirė 3571 žmogus (iš jų 3029 60 m. ir vyresni asmenys). Remiantis 2001-2020 m. kovo mėn. mirtingumo analize, kovo mėnesį vidutiniškai miršta apie 3748 asmuo. Tad, jei daryti prielaidą, kad balandžio mėnesį mirusiųjų skaičius Lietuvoje bus apie 3700, tuomet per kovo-balandžio mėn. mirusiųjų nuo COVID-19 asmenų (jei balandžio mėnesio gale pasieks 50 asmenų) procentinė dalis nuo visų mirusiųjų sudarys apie 0,7 proc.

Gal būt gera naujiena yra tai, jog Lietuvoje jau nuspręsta atlikti populiacinį koronaviruso tyrimą, kuris leistų atsakyti, koks yra realus populiacijos imuniteto lygis. O tai, savo ruožtu padėtų įvertinti karantino švelninimo etapų galimybes ir sveikatos sektoriaus perkrovos potencialią[5]. Pavyzdžiui, neseniai Los Andžele (Kalifornijos valstijoje, JAV) panašus tyrimas jau atliktas. Tyrėjų vertinimu apie 4,1 proc. gyventojų turi antikūnus, - t.y., nuo 28 iki 55 kartų daugiau nei registruota susirgimų šioje valstijoje. Atitinkamai reikėtų perskaičiuoti ir mirusiųjų nuo COVID-19 kaip procentą nuo sergančiųjų. [6] 2020 balandžio 23 d. buvo paskelbta informacija apie antikūnų tyrimą Niujorko valstijoje, kur, remiantis preliminariais rezultatais, COVID-19 antikūnai buvo aptikti pas 14 proc. Niujorko valstijos gyventojų.[7]

COVID-19 pandemijos sezoniškumas

Nors statistinių duomenų yra gana daug, bet šie duomenys apima tik kelių mėnesių laikotarpį. Nežinome, ar COVID-19 pandemija yra sezoninė epidemija, ar ne. Šis veiksnys/neapibrėžtumas toks stiprus, kad jau vien dėl jo reikėtų kurti ne tik prognozes, bet ir labai skirtingus scenarijus su skirtingais veiksmų planais. Pandemijos tipas gali turėti labai skirtingą poveikį tiek sveikatos parametrams (sergamumas, ligotumas, mirtingumas), tiek ir šalies ekonomikai. Jei pandemija užtruks, poveikis ekonomikai gali būti stiprus ir ilgalaikis (taip vadinamas U formos), jei pandemiją pasisektų greitai pristabdyti, greitai sukurti vakciną ar efektyvų gydymo metodą, tuomet poveikis gali būti labiau trumpalaikis (taip vadinamas V formos). Jei pandemija sezoninė, o vaistų, ar efektyvaus gydymo metodu greitai nepasiseks surasti, tuomet poveikis sveikatai ir ekonomikai gali būti nors ir ilgalaikis, bet ne toks stiprus ir besikeičiantis (taip vadinamas W formos).

Demografija ir sveikatos sistemos pajėgumai

Mirtingumo rodikliai, bent jau remiantis turima gana ribota informacija, labai priklauso nuo kelių faktorių – demografinės situacijos (gyventojų amžiaus struktūros) ir turimų sveikatos sistemos pajėgumų. Jei demografinę situaciją galime priskirti labai aiškiems veiksniams, tai apie turimus realius sveikatos sistemos pajėgumus ir efektyvumą, mes sužinosime tik dabar. Galėsime tinkamai suvokti, ar tikrai jau tokia bloga mūsų sveikatos sistema, kaip dalis politikų ir visuomenės galvoja. Remiantis turima statistika apie pandemiją iš skirtingų pasaulio šalių, didžioji mirusiųjų dalis vyresnio amžiaus (vyresni nei 60 m.) asmenys. Tad galima daryti prielaidą, jog šalyse, kur vyresnių gyventojų dalis yra didesnė, ten ir mirtingumo rodikliai nuo COVID-19 turėtų būti didesni. Iš žemiau pateikto paveikslo (5 paveikslas) ir 2 paveikslo palyginimo, galime matyti, kad yra nemažai išsivysčiusiųjų Europos šalių, kur mirtingumo rodikliai nuo COVID-19 yra dideli, o vyresnių nei 65 m. amžiaus asmenų dalis yra santykinai neaukštas (pvz., Prancūzija, Ispanija, Belgija, Nyderlandai). Tad galima manyti, jog amžiaus struktūra paaiškina tik dalį mirtingumo nuo COVID-19 rodiklių skirtumų.

5. paveikslas. Vyresnių nei 64 m. amžiaus gyventojų dalis, proc.

 

Šaltinis. PSO duomenų bazė, 2014 m.

Dar vienas vertas dėmesio ir analizės palyginimas ES valstybėse – mirtingumo dėl COVID-19 milijonui gyventojų rodiklio palyginimas su stacionaro lovų 100 tūkst. gyventojų rodikliu. Kaip galime matyti (6 paveikslas) stebimas šioks toks dėsningumas, - atvirkštinė koreliacija 2020 balandžio 23 d. sudarė (-)0.3406.

6. paveikslas. Mirusiųjų dėl COVID-19 milijonui gyventojų palyginimas su ligoninių lovų skaičiumi 100 tūkst. gyventojų.

 Šaltinis. https://www.worldometers.info/coronavirus/ (2020 balandžio 23 d. duomenys); PSO duomenų bazė, 2014 m.

Pavyzdžiui, Italijoje sveikatos sistema yra tiek perkrauta, jog medikams tenka pasirinkti ar pacientą gydyti, o gal ne. O Vokietijos sveikatos sistema turi milžiniškus stacionarinio gydymo pajėgumus, kurie nėra sukoncentruoti tik didžiosiose ligoninėse ir taip apsisaugo nuo situacijos, kad užsikrėtus didelės ligoninės personalui gali pritrūkti stacionarinių lovų COVID-19 pacientams skubios pagalbos skyriuose visoje šalyje. Šiuo metu nuo COVID-19 Vokietijos medikai gydo pacientus iš Italijos, Ispanijos, Prancūzijos[8]. Pacientai Vokietijoje hospitalizuojami, dar iki to kai jų sveikata smarkiai pablogėja ir kai kurie ekspertai galvoja, kad intensyvi medicininė pagalba ankstyvose ligos stadijose smarkiai padidina pacientų šansus išgyventi.[9]

Nors, kaip minėta aukščiau, nėra pakankamai patikimos statistinės informacijos, norint daryti rimtas prognozes ar kategoriškas išvadas, bet galima daryti prielaidą, jog tai, kad Lietuvoje vis dar gana daug ligoninių lovų ir jos nėra sukoncentruotos keliose didžiosiose ligoninėse (o tai reiškia yra pakankamai išvystyta stacionaro infrastruktūra bei yra pakankamai kvalifikuoto personalo ligoninėse), gali būti naudinga išsaugant stacionarizuotų dėl COVID-19 pacientų gyvybes.

 Technologijos

Apie naujų biotechnologijų ir informacinių technologijų plėtrą bei dirbtinio intelekto kūrimą ir taikymą praktikoje kalbama jau seniai ir daroma gana daug. Tačiau tik prasidėjus pandemijai mes išvydome daugybę praktikoje diegiamų technologinių sprendimų, kuriems anksčiau buvo didelis pasipriešinimas dėl, pavyzdžiui, galimo asmens privatumo pažeidimų. Ar vyriausybė gali pasinaudoti išmaniaisiais telefonais ir kitomis technologijomis pandemijos laikotarpiu gyventojų sekimui? Jei stebėjimo sistema, pavyzdžiui, biometrinės apyrankės, gali stebėti kaip asmuo jaučiasi ir matyti kokia jo sveikata (matuojama jūsų kūno temperatūra, kraujo spaudimas), tai, jau keičia sekimo/stebėsenos prigimtį. Anksčiau vyriausybės ar korporacijos stebėjo žmonių elgseną, o dabar jau galima stebėti žmonių emocijas. Juk bus galima matyti ir kaip keičiasi asmens reakcija žiūrint į politinius lyderius – ne kaip žmogus elgiasi (šypsosi, ploja), o kaip jaučiasi (jei asmuo piktas, gali pakilti temperatūra, kraujospūdis). Tai jau nebe mokslinė fantastika, o netolima ateitis. Ir ši pandemija gali tapti tuo slenksčiu, kurį, prisidengiant rūpesčiu gyventojų sveikata, vyriausybės gali peržengti ir pradėti stebėti mūsų emocijas. Technologijų plėtrą galime laikyti tiek labai tikėtinu ateities pokyčių veiksniu, tiek ir neapibrėžtumu (ypač naujų technologijų plėtros greitį bei jų taikymo galimam visuomeniniam interesui, o gal autoritarinei kontrolei pobūdį).

Valdžios koncentracija bei gyventojų sąmoningumas ir aktyvumas

Pasauliniu mastu, šios pandemijos kontekste yra galimi keli pasirinkimai kurie turės įtakos visiems pokyčiams ne tik šiuo pandemijos laikotarpiu bet ir tolimesnėje perspektyvoje:

  • Ar mes pasirinksime nacionalinę izoliaciją? Kiekviena šalis kovotų už ribotus išteklius.
  • Ar problemas spręsime per tarptautinį bendradarbiavimą ir solidarumą?

Jei kalbėti apie nacionalinį, atskiros šalies lygmenį, tai kiekvienai šaliai irgi reikia pasirinkti, kokiu keliu ji pasuks kovodama su pandemija. Ar autoritariniu, suteikiant daug galių vyriausybei, ar net tam tikram autokratui, ar bus kovojama su krize daugiau galių suteikiant gyventojams – visuomenei, remiantis demokratiniais kontrolės, jėgų balanso ir pasitikėjimo principais.

Kodėl šiuo metu toks didelis nepasitikėjimas viskuo kas vyksta? Pastaruoju laikotarpiu daugelyje šalių aktyviai reiškėsi, ar net į valdžią atėjo politikai-populistai, kurie sąmoningai griovė pasitikėjimą valdžia, mokslu, žiniasklaida. Stabiliais laikais turbūt galima valdyti šalį, jei valdžia pasitiki pusė visuomenės. Bet krizinėse situacijose reikia visuotinio gyventojų pasitikėjimo, nes tik tokiu atveju, galima tikėtis sėkmingai įveikti krizę.

Kaip pasikeis pasaulis po krizės? Jei, pavyzdžiui, dalis mokymo įstaigų pereis prie nuotolinio mokymo, tai gali iš esmės pakeisti mokinių/studentų socialinio bendravimo galimybės ir pobūdis. Nors pandemija verčia keisti mūsų elgseną, bet nereikėtų dėl to labai pergyventi, nes žmonėms patinka bendrauti ir pandemija, tikėtina, neturėtų iš esmė pakeisti mūsų elgsenos. Po didelių krizių visuomenė pati sugeba susirasti daugybę būdų kaip apsisaugoti ir išgyventi, įkuriamos įvairios savanoriškos organizacijos, kurios padeda žmonėms kovoti su krizėmis ir/ar net su politikų, ar valdžios nenoru ar nesugebėjimu tinkamai spręsti iškilusias problemas. Labiau reikia bijoti, ne tiek pačios pandemijos, kiek to, ar politikams ir visuomenei pakaks išminties pasimokyti iš klaidų ir pasinaudoti turimomis galimybėmis, gal pradėsime save vertinti kaip piliečius, o ne kaip vartotojus, gal išmoksime bendradarbiaudami ir palaikydami vieni kitus sukurti tokią ateitį, kurioje gyventi būtų bent jau neblogiau nei iki šios pandemijos, o gal atvirkščiai - iš šios krizės išeisime kupini neapykantos ir savanaudiško susipriešinimo.

Artimiausiu laikotarpiu daromi politiniai sprendimai gali tapti kritiniais, nes po to kai šie sprendimai bus priimti, tai, kaip sakoma, „atėjusiems į šventinį vakarėlį, kai jis jau užsibaigė, belieka tik lėkštes išplauti“. Kas beateitų į valdžią 2020 m. pabaigoje, jiems gali būti labai sunku kažką pakeisti ir mėginti daryti kitaip.[10]

Epidemijos plėtros užkardymas priklauso nuo šalies politikų, valdžios institucijų ir pačių gyventojų reakcijos ir elgsenos esamoje situacijoje. Tai irgi neapibrėžtumas, nes jau dabar matome valdžios reakcijos trūkumus (reakcijos greitis, pasirengimo planų ir išteklių trūkumas ir pan.). Nenoriu kaltinti esamos valdžios kompetencijos trūkumu, nes tokios situacijos Lietuvoje niekada nebuvo ir tam iš anksto pasirengti nėra paprasta. Tai pavirtina ir tas faktas, kad praktiškai nė viena, net turtingiausia pasaulio šalis tam tinkamai nebuvo pasiruošusi. Ne mažiau svarbi ir gyventojų reakcija – ar mes laikysimės karantino sąlygų, ar padėsime vieni kitiems, ar, mėgindami išgyventi, kovosime kiekvienas už save?

Scenarijai

Galima aptarti ir daugiau veiksnių, bet pakanka ir jau paminėtųjų, kad suprastume, jog neapibrėžtumai yra labai dideli, todėl vargu ar galima apsiriboti tik prognozių rengimu.

Tad siūlau panagrinėti keletą galimų scenarijų, kurie būtent ir rengiami už atskaitos tašką imant tam tikrus neapibrėžtumus, kurie turi būti nepriklausomi vienas nuo kito. Pasinaudokime dviem anksčiau paminėtais neapibrėžtumais:

  • Ar COVID-19 sezoninė epidemija, ilgai užtruksianti, su didelėmis pasekmėmis šalies ekonomikai?
  • Kokia sistemos ir gyventojų reakcija/veiksmai reaguojant COVID-19 pandemiją ir persitvarkant?

Paprastai, kuriant scenarijus pasirenkami būtent du pagrindiniai, stipriausi neapibrėžtumai, nes tokiu atveju galima gana nesudėtingai vizualizuoti galimų scenarijų variantus.

Koks bebūtų scenarijus, COVID-19 pandemijos pavojus ir esminis poveikis sveikatai, gyvenimo būdui bei šalies ekonomikai pasibaigs tik tuomet, kai šalies gyventojai įgis imunitetą dėl vakcinos, ar tiesiogiai persirgę šia liga. Iki to laiko, vyriausybė, norėdama saugoti sveikatą, privalo turėti stiprią sveikatos sistemą, galinčią laiku nustatyti susirgimus ir juos gydyti, bei ligos nekontroliuojamo plitimo užkardymo priemonių planą, kurio priemonės būtų didesne ar mažesne apimtimi taikomos priklausomai nuo pandemijos plitimo tendencijų.

 7. paveikslas. Scenarijai.

Kuriant scenarijus nebuvo bandoma ieškoti, kas kaltas dėl šalį ištikusios pandemijos pasekmių, ar priežasčių, o bandoma parodyti, kad svarbu ne tiek atsiradusi problema, kiek tai, kaip į šią problemą reaguojame. T. y., suvokti kiek atsakinga ir kompetentinga yra mūsų šalies valdžia ir brandi visuomenė krizinėje situacijoje. Scenarijų tikslas parodyti šalies ateities perspektyvas tiek reaguojant į išorinius, nuo mūsų nepriklausančius veiksnius, tiek ir pasirenkant kelius, kuriuos galime įtakoti atsakydami į kelis esminius klausimus:

  • Ar galima tikėtis, kad visas problemas išspręs valdžia imdamasi ryžtingų ir protingų priemonių bei didindama kontrolę ir centralizaciją, o gal pačiai visuomenei reikia aktyviai dalyvauti pandemijos užkardymo ir ekonomikos atstatyme bei visuomeninio gyvenimo pertvarkyme, pasinaudojant demokratinės sistemos įrankiais?
  • Ar lauksime karantino pabaigos ir galimybės grįžti prie normalaus gyvenimo (iki pandemijos buvusios situacijos) ar persitvarkyme kurdami naują tikrovę, remdamiesi per karantiną įgyta gerąja patirtimi, siekdami būti pakankamai pasirengę, jei ir vėl atsitiktų panaši krizė?

Mažiausiai tikėtinas yra PASYVAUS LAUKIMO SCENARIJUS (epidemija ilgalaikė, poveikis šalies ekonomikai didelis, visuomenė ir valdžia pasyvi). Dominuoja principai „abejingai sėdėk prie savo namų slenksčio ir lauk, kol tau atneš tavo priešo kūną...“ ir „pagalba skęstantiesiems pačių skęstančiųjų reikalas“. Toks scenarijus tikėtinas nebent tik tuo atveju, kai pandemija nors ir ilgalaikė, tačiau su santykinai nedidelėmis pasekmėmis ekonomikai. Bet, jei ekonominė situacija pradėtų smarkiai blogėti, tai labai tikėtina, jog uždelsus laiku reaguoti, situacija gali peraugti į DALINIO CHAOSO SCENARIJŲ. Šis scenarijus čia neanalizuojamas. Kas gali vykti tokioje situacijoje detaliau neaprašinėsiu, nes apie tai galima pasižiūrėti pandemijos problemoms skirtuose filmuose, pavyzdžiui, Steven Soderbergh filmas „Contagion“.[11]

Mažai tikėtinas, nors ir labai pageidautinas būtų DARNAUS BENDRADARBIAVIMO SCENARIJUS (epidemija trumpalaikė, greit baigsis, poveikis ekonomikai bus trumpalaikis ir santykinai nedidelis, ne tik dėl to, kad gali būti greit sukurta vakcina ar atrasti vaistai COVID-19 gydymui, bet ir dėl to, kad visuomenė ir valdžia aktyviai persitvarko prisitaikydama prie naujos tikrovės). Politikai suranda bendrus sutarimą ir kompromisus efektyviems problemų sprendimams, gyventojai laikosi karantino reikalavimų ir kitų prevencijos priemonių bei patys aktyviai dalyvauja kuriant apsaugos priemones ir prisitaikant bei pertvarkant šalies ekonomiką ir gyvenimą naujoms sąlygoms. Vyriausybė, konsultuodamasi su atitinkamų sričių specialistais, bendradarbiaudama su verslu ir jį skatindama bei palaikoma visuomenės, kuri pilnai pasitiki valdžios veiksmais ir kompetencija kriziniu laikotarpiu, parengia skubaus reagavimo planą (diegiamas kuo greičiau jau pandemijos pradžioje), operatyvaus reagavimo planą (priemonių planas visam tikėtinam/prognozuojamam pandemijos laikotarpiui) ir strateginį po pandeminį planą (skirtą ekonominiam šalies pajėgumo atstatymui ir/ar naujos ekonominės ir socialinės aplinkos kūrimui). Dalinai, siekiant sumažinti žalingas pandemijos pasekmes šalies ekonomikai, strateginio plano elementai, padedantys stabdyti COVID-19 plėtrą, pradedami taikyti jau pradiniuose pandemijos plitimo etapuose. Skubaus ir operatyvinio reagavimo planai pagrindinai skirti pandemijos plitimo stabdymui, tarsi tikintis, jog bus po tam tikro laikotarpio sugrįžti į situaciją, kuri buvo iki krizinės. Gyventojų prarastų pajamų palaikymui ir rizikų susijusių su pandemija sumažinimui gyventojams suteikiama mažiausiai biurokratinių barjerų turinti tiesioginė parama - tiesioginės piniginės išmokos, kaip viena iš pirmų priemonių galimam universalių bazinių pajamų sistemos įgyvendinimui. Strateginis po pandeminis planas turėtų įvertinti ir numatyti tikslus tolimesnei perspektyvai, ko reikia pasimokyti iš krizės ir kaip persitvarkyti, kad, jei panaši situacija pasikartotų, mes jau būtume pasirengę. Siektinos pertvarkos kryptys:

  • Bekontaktės ekonomikos elementų plėtra: bekontaktė komercija, konsultavimas, bekontaktis mokymas, tiekimo paslaugų centralizavimas, konsolidavimas (mažesnis tarpinio transportavimo skaičius) ir plėtra (vartojimo prekių, maisto tiekimas ne per dideles parduotuves, o tiesiogiai į namus, ofisus, ar per automatizuotus pašto skyrius (paštomatus)). Šalies vidaus turizmo paslaugų plėtra.
  • Skaitmeninio vartojimo plėtra: pavyzdžiui, pramogų verslas – muzika, filmai, sporto varžybos, kiti kultūriniai ir pramoginiai renginiai.
  • Arčiau vartojimo vietos esančio tiekimo ir gamybos skatinimas, taip mažinant galimo užkrato importo tikimybę iš kitų šalių, bet, iš kitos pusės efektyvus tarptautinis bendradarbiavimas siekiant kuo greičiau įveikti COVID-19 pandemiją.
  • Namų ūkių savarankiškumo, autonomijos elementų plėtra: namų savarankiškumo plėtra (energetinis, komunalinis, automatinių/programuojamų maisto gamybos prietaisai, 3D spausdintuvai elementarių priemonių gaminimui, namų ūkiams skirti „do it yourself“ (DIY) rinkiniai ir pan.)
  • Skaitmeninių ryšio, technologijų ir dirbtinio intelekto plėtra, derinant stebėsenos, skirtos visuomenės interesui ir gyventojų sveikatos užtikrinimui, plėtrą su asmens ir privataus verslo duomenų apsaugos garantijomis.

Siekiant net ir neatsiradus vakcinai kuo greičiau atstatyti šalies ekonomiką, veiklos planų įgyvendinimas ir naujovių diegimas greitas ir operatyvus. Tai optimistinis, ar net utopinisLietuvos kontekste scenarijus, nes, kaip minėta aukščiau, būtinas tiek politinis bendradarbiavimas, protingi kompromisai ir aukšta valdžios kompetencija, o taip pat visuomenės sąmoningumas, pasitikėjimas tiek valdžios institucijomis, tiek ir vieni kitais.

Labai abejotina, ar Lietuvoje galima tikėtis SUNKIŲ KOMPROMISŲ SCENARIJAUS varianto (epidemija ilgalaikė, poveikis šalies ekonomikai gana didelis, nors visuomenė ir valdžia aktyvi). Politikai stengiasi surasti bendrą sutarimą ir kompromisus efektyviems problemų sprendimams, nors dėl užsitęsusios pandemijos (vis dar nėra vakcinos ir efektyvaus gydymo) išteklių labai trūksta. Gyventojai stengiasi laikytis karantino reikalavimų ir kitų prevencijos priemonių bei patys aktyviai ieško galimybių kuriant apsaugos priemones ir prisitaikant ir pertvarkant šalies ekonomiką naujoms sąlygoms. Faktiškai tai mažai tikėtino DARNAUS BENDRADARBIAVIMO SCENARIJAUS variantas užsitęsus pandemijai, bet vis dar laikantis utopinių nuostatų apie politikų kompetenciją ir ryžtą ieškoti efektyvių sprendimų bei kompromisų ir tikėjimo visuomenės kantrybe bei sąmoningumu sunkiomis besitęsiančios pandemijos sąlygomis. Kompromisų menas, ypač užsitęsus krizei, mūsų šalyje mažai tikėtinas, nes Lietuvos politikoje vis dar dominuoja siaurų grupinių interesų praktika.

Tikėkimės, kad tiek politikams, tiek ir gyventojams pakaks išminties ir mums neteks gyventi su „O GAL PASISEKS?“ SCENARIJAUS situacijoje (epidemija trumpalaikė greit baigsis nes, gali būti neužilgo sukurta vakcina, ar atrasti vaistai COVID-19 gydymui, poveikis ekonomikai nors ir trumpalaikis bet santykinai didelis, nes visuomenė ir valdžia pasyviai laukia, kada pasibaigs epidemija ar atsiras vakcina, o gal net efektyvus COVID-19 gydymas). Jei, dėl paminėtų priežasčių, pasiseks – sergamumas ir mirtingumas nuo COVID-19 epidemijos pradės mažėti ir ilgainiui taps eiline nelabai pavojinga infekcine liga. Dėl nors ir trumpalaikės, bet stiprios ekonominės krizės ir pasyvaus laukimo kad vėl „viskas būtų, kaip anksčiau“, ribotų šalies ūkio finansinių ir materialinių išteklių naudojimas tampa gana chaotišku, skirstoma ne pagal visuomenei efektyviausio naudingumo, o pagal grupinių interesų principą. Gyventojų pasitikėjimas tiek valdžia tiek ir vieni kitais – minimalus. Šis scenarijus gal ne tiek mažai tikėtinas, kiek, sakyčiau, mažai pageidautinas, nes daroma prielaida kad tiek valdžia, tiek ir gyventojai net ir santykinai neilgalaikės, bet rimtos krizės akivaizdoje iš visuomenės pavirsta pasyvių stebėtojų ir savanaudžių individų banda.

Detaliau paanalizuokime, kompromisinį POLITINIŲ ŽAIDIMŲ AR DIDELIŲ IŠBANDYMŲ SCENARIJŲ. Nes čia analizuojamos galimos ilgalaikio pandemijos poveikio pasekmės sietinos ir su gyventojų sveikata, ir su ekonominėmis problemomis. Todėl yra didelė tikimybė tiek santykinai lengviau susidoroti su atsiradusiomis krizės pasekmėmis, tiek ir grėsmė, jog priklausomai nuo politikų ir visuomenės sąmoningumo lygio, situacija gali destabilizuotis ir pereiti į DALINIO CHAOSO SCENARIJŲ.

POLITINIŲ ŽAIDIMŲ AR DIDELIŲ IŠBANDYMŲ SCENARIJUS(epidemija sezoninė, arba ilgalaikė, poveikis ekonomikai ir šalies gyvenimui gana didelis, nes po galimo susirgimų vasaros metu sumažėjimo ir karantino apribojimų atsisakymo, rudenį epidemija atsinaujina ir nors su mažesniu susirgimų skaičiumi, tęsiasi. Vakcina ar efektyvus gydymas atsiranda tik 2021 m.).

Politikai kalba apie bendrą sutarimą ir kompromisus efektyviems problemų sprendimams, bet dėl užsitęsusios pandemijos išteklių labai trūksta,todėl visuomenė nelabai pasitiki politikais ir jų siūlomais skubaus ir operatyvaus reagavimo planais, kurie kuriami mažai konsultuojantis su atitinkamų sričių specialistais ir atsižvelgiant į gyventojų nuomonę, bet labiau atspindi politinių grupuočių interesų kompromisus, o ne visuomeninio intereso tenkinimo poreikį. Strateginio po pandeminio plano (skirto ekonominiam šalies pajėgumo atstatymui ir/ar naujos ekonominės ir socialinės aplinkos kūrimui) parengti nepasiseka dėl partinių nesutarimų ir valdžios bei verslo priešpriešos. Nėra net sutarimo ar bus stengiamasi atkurti situaciją, kuri buvo iki pandemijos, ar reikia skubiai persitvarkyti kuriant naują verslo ir gyvenamąją aplinką. Kai kurios priemonės, siekiant sumažinti žalingas pandemijos pasekmes šalies ekonomikai, mėginamos diegti, tačiau šis procesas chaotiškas, nederinant skirtingų visuomenės, valdžios ir verslo interesų, todėl šių priemonių efektyvumas labai ribotas.

Gyventojai tik iš dalies laikosi karantino reikalavimų ir kitų prevencijos priemonių bei, nors mažinami karantino apribojimai, tačiau grįžimas į situaciją, kuri buvo iki pandemijos neįmanomas, nes pradeda trūkti tiek finansinių, tiek materialinių išteklių gyvenant karantino sąlygomis bei esant ribotoms darbo galimybėms. Tiek verslui, tiek ir visuomenei reikia keisti gyvenimo ir bendravimo įpročius, pertvarkyti viešojo gyvenimo ir darbo aplinką. Bet vis dėl to pasiseka priimti priimamas bendrą valdžios ir verslo atstovų sutarimą suteikti finansinę paramą tiek verslui tiek ir gyventojams per tiesiogines pinigines išmokas.

Verslo bendrovių inicijuojama skaitmeninių ryšio, technologijų ir dirbtinio intelekto plėtra, skirta gyventojų sveikatos stebėsenai ir skaitmeninių paslaugų apimčių didėjimui, ribotai dera su asmens ir privataus verslo duomenų apsaugos garantijomis. Tai iš dalies naudinga tiek verslui, galinčiam rinkti komerciniams tikslams skirtą informaciją, tiek ir politikams, organizuojant rinkimus ir manipuliuojant galimybėmis paveikti gyventojų nuomonę. Greičiausiai diegiamos pramogų verslo ir komercinės prekybos skaitmeninės paslaugos.

Gana svarbios ir psichologinės problemos ir jų pasekmės atsiradusios griežto karantino sąlygų metu pagrindinai nedideliuose butuose ar namuose gyvenančioms šeimoms.Sergamumas ir mirtingumas nuo COVID-19 mažėja, bet sveikatos sistema tik dalinai pajėgi užtikrinti efektyvią pagalbą išaugus komplikuotų atvejų kitomis ligomis skaičiui. Kalbama apie efektyvų ribotų sveikatos sistemos išteklių panaudojimą, tačiau pagrindinai taikomi sveikatos priežiūros paslaugų teikimo apribojimai, įvairūs draudimai ir didėja kontrolė bei centralizuoti sprendimai. Tai mažina savivaldos iniciatyvą ir sprendimų efektyvumą, nes nėra galimybių atsižvelgti į realius poreikius vietiniu lygiu. Didėja korupcija tiek centralizuotai perskirstant išteklius, tiek organizuojant viešuosius pirkimus.

Tad ką gi pasirinkti, prognozes, ar scenarijus?

Prognozės turi vieną nemažą pranašumą, lyginant juos su scenarijais. Kaip minėta anksčiau, prognozės remiasi tam tikromis mokslininkų išvadomis ir todėl politikams jos labiau priimtinos, nes prognozėmis galima remtis, KADANGI, mokslas taip rekomenduoja. Na, ir jei nepasiseks tų prognozių įgyvendinti, tai ir atsakomybė politikams būtų nelabai didelė. Galima kaltę už nesėkmė suversti netikusioms mokslinėms prognozėms. Tačiau, jei politikai pasirinktų vadovautis tam tikru scenarijumi, kuris kategoriškai nesako, kad yra didelė tikimybė numatomus siekius realizuoti, o yra viso labo tik tokia galimybė, JEIGU šis scenarijus bus pasirinktas... Tuomet politikams gali tekti savo kailiu atsakyti už tokį pasirinkimą nesėkmės atveju. Tad spręskite patys, koks pasirinkimas geresnis.

Nors scenarijai kalba tik apie galimus ateities scenarijus ir su tuo susijusias problemas, iššūkius bei perspektyvas, tačiau, pasikartosiu – ATEITIES NEĮMANOMA NUSPĖTI, BET JĄ GALIMA SUKURTI.

Ir dar vienas pastebėjimas pabaigai. Čia aprašyti scenarijai bendro pobūdžio, taip sakant „generiniai“, kuriais siekiama parodyti ne tik bendrąsias galimos ateities tendencijas ir galimų ateities variantų įvairovę, bet ir scenarijų kūrimo metodiką, kuri, tokioje neapibrėžtoje situacijoje, gali būti labiau praktiška, nei prognozės, kurių patikimumas gana ribotas. Norint sukurti labiau detalius scenarijus, visų pirma reikia žinoti konkretų vartotoją, kam tokie scenarijai yra skirti, nes vyriausybei, politikams, verslo bendrovei, ar NVO skirti scenarijai, net ir esant tai pačiai COVID-19 pandemijos situacijai, gali skirtis gana ženkliai, dėl nevienodai svarbių skirtingiems vartotojams neapibrėžtumų.

Medžiagą parengė Romualdas Buivydas

 Šaltiniai.

Yuval Noah Harari on COVID-19's Impact on Humankind. https://www.youtube.com/watch?v=sRRhvwkV7L0&list=LLN_PqOpnIpZQdXeJaKRgP-w&index=2&t=314s

Could the next normal emerge from Asia? https://www.mckinsey.com/featured-insights/asia-pacific/could-the-next-normal-emerge-from-asia#

‘How to restart national economies during the coronavirus crisis’ https://www.mckinsey.com/industries/public-sector/our-insights/how-to-restart-national-economies-during-the-coronavirus-crisis

Post-Pandemic: Scenarios for the Insights Industry after COVID-19, https://www.researchworld.com/post-pandemic-scenarios-for-the-insights-industry-after-covid-19/

 Parengė Romualdas Buivydas

[1] „a statement of what is judged likely to happen in the future, especially in connection with a particular situation“. https://dictionary.cambridge.org/dictionary/english/prognosis

[2] „a description of possible actions or events in the future“.

[3] Peter Drucker. You cannot predict the future, but you can create it.

[4] https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?eventId=236751

[5] https://www.lrytas.lt/sveikata/medicinos-zinios/2020/04/22/news/lietuva-pereina-i-kita-koronaviruso-etapa-bus-tiriama-visa-populiacija-14594339/

[6] Šaltinis. https://news.usc.edu/168987/antibody-testing-results-covid-19-infections-los-angeles-county/

[7] https://time.com/5826686/coronavirus-antibody-tests-new-york/

[8] Vokietijoje reanimacijos skyriuose yra du kart daugiau lovų nei Prancūzijoje ir beveik keturis kartus daugiau nei Italijoje ir Ispanijoje. Šaltinis. https://www.dw.com/en/coronavirus-crisis-rekindles-hospital-debate-in-germany/a-53190162

[9] Šaltinis. https://edition.cnn.com/2020/04/16/world/coronavirus-response-lessons-learned-intl/index.html

[10] Šaltinis. https://www.youtube.com/watch?v=sRRhvwkV7L0&list=LLN_PqOpnIpZQdXeJaKRgP-w&index=2&t=314s

[11] https://www.imdb.com/title/tt1598778/


UAB Sveikatos ekonomikos centras (SEC) - tai sveikatos ekonomikos, politikos ir socialinės apsaugos srityse besispecializuojanti privati įmonė.
SUSISIEKTI
linkedin facebook pinterest youtube rss twitter instagram facebook-blank rss-blank linkedin-blank pinterest youtube twitter instagram