Blogas

Sveikatos sistemos finansai ir tikslai

Pagr. iliustracija: 
Tekstas: 

Šių dienų Lietuvos sveikatinimo sistema – tai socialinės–ekonominės šalies plėtros bei vykusių sveikatos sektoriaus pokyčių ir reformų rezultatas. Sveikatos sistema funkcionuoja ne pati sau, o pastoviai besikeičiančioje visos šalies aplinkoje, kur egzistuoja skirtingi, dažnai visiškai priešingi interesai. Po nepriklausomybės atkūrimo šalyje buvo vykdoma privatizacija, pertvarkoma teisinė sistema, plėtojama demokratija, vyko liberalios visuomenės modelio idėjų sklaida ir diegimas. Kaip šios permainos paveikė sveikatos sektorių? Kodėl Lietuvos sveikatos apsaugos sistema nuolat kritikuojama ir kas kritikams užkliūva – ar sistema nepakankamai finansuojama, ar neefektyviai naudojamos ir skirstomos lėšos? O gal paprasčiausiai Lietuvos, kaip, beje, ir kitų šalių, visuomenės sveikatinimo poreikiai ir lūkesčiai neatitinka realių šalies galimybių?[1]

Dažniausiai kritikai teigia, kad Lietuvos sveikatos sistema viena blogiausių Europoje, reiškiami kaltinimai, jog nevyksta jokios reformos ir kad reformas reikia skubiai įgyvendinti. Susidaro įspūdis, kad tie, kas kritikuoja, supranta, kaip ir ką reikia Lietuvos sveikatos sistemoje pertvarkyti. Apie Lietuvoje vykdytas pagrindines sveikatos sistemos reformas galima pasiskaityti plačiai prieinamoje literatūroje.[2] O apie sveikatos sistemų Europoje įvertinimą ir vykstančias/vykusias reformas, pateikiu nedidelę citatą iš 2011 m. Economist Intelligence Unit ataskaitos.[3]

Visoje Europoje sveikatos priežiūros sistema vos sugeba padengti savo išlaidas. <....> Svarbiausias Europos sveikatos priežiūros sektoriaus rūpestis - rasti būdų, kaip subalansuoti biudžetus ir apriboti išlaidas. <...> Politikos formuotojai jau kurį laiką žinojo apie būsimus Europos sveikatos priežiūros uždavinius. Keletas šalių bandė kovoti su pasaulinio ekonominio augimo sulėtėjimo poveikiu, įgyvendindami plačias atitinkamų sveikatos priežiūros sektorių reformas. Nė viena iš šių pastangų dar nepasiteisino, nepaisant geriausių ir ryškiausių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų dalyvavimo...[4]

Šiuolaikinių laikų paradoksas yra tame, kad sveikatos priežiūros sistemoms, sukurtoms santykinės gerovės laikotarpiu išsivysčiusiame pasaulyje, gresia finansinis griuvimas. <...> Pagrindinė problema yra sveikatos priežiūros išlaidų augimas, kurios, kaip prognozuojama, tęsis. <...> Europos šalių vyriausybės ir kiti sistemos finansuotojai stengiasi sulėtinti tą aukštyn besisukančią finansavimo spiralę, tačiau jie toli gražu nesutaria, kaip tai padaryti. Pagrindinis klausimas yra tame, kaip sveikatos priežiūros sistemos gali būti pertvarkytos nepažeidžiant pamatinių principų (RB - pavyzdžiui, solidarumo principas).[5]. <...> Tačiau finansų sveikatos priežiūros reikmėms poreikis nuolat auga ir vyriausybės suprato, kad tolesnis finansavimo augimas nei įmanomas, nei politiškai priimtinas. Tačiau sveikatos priežiūros sistemų kaštų augimas ir toliau viršija ekonomikos augimą ir nerodo sulėtėjimo požymių... [6]

Sveikatos reformas ir sistemą dažniausiai vertiname paslaugų teikėjų požiūriu ir tai suprantama, nes būtent paslaugų teikėjai turi didžiausią įtaką sveikatos sistemos valdyme. Tad pagrindinis klausimas apie ką dabar Europoje diskutuoja sveikatos sistemų reformuotojai, ekspertai ir politikai – apie esminį požiūrio į sveikatos sistemą požiūrio pasikeitimą – t.y., vis daugiau dėmesio skirti ne tiek gydymui susirgus ir mokėjimui už suteiktas paslaugas, kiek prevencijai, ankstyvajai diagnostikai ir sveikai gyvensenai – orientaciją į pagrindinį sveikatos sistemos tikslą – gyventojų sveikatą. Tačiau mažai tikėtina, kad šiandienos sveikatos priežiūros sistema galėtų įgyvendinti šį pokytį viena pati be bendradarbiavimo su kitais tradiciniais sektoriais, pvz., socialinės apsaugos, švietimo ir susisiekimo, o taip pat jau į sveikatos paslaugų rinką ateinančius pvz., mažmeninės prekybos, bankininkystės ir technologijų (tame tarpe ir informacinių) gigantus, siekiančius pagerinti duomenų saugojimo, kaupimo ir apsikeitimo platformų sąveiką. Tikėtina, kad tai paskatins naujų verslo modelių, kurie ištrina tarpsektorinius barjerus ir skatina įvairių sektorių konvergenciją, atsiradimą.[7]

Ir visuomeninės, ir privačios sveikatinimo poreikių finansavimo galimybės, ypač tokiose nelabai turtingose, kaip Lietuva, šalyse yra ribotos, nes priklauso nuo ekonominės šalies situacijos ir mokesčių sistemos pasikeitimų; naujų gydymo ir diagnostikos technologijų [8] bei metodų; dirbančiųjų, iš kurių mokesčių finansuojama sveikatos sistema, skaičiaus; taip pat nuo to, kokį procentą nuo BVP valstybė gali skirti sveikatai (tai daugiau politinis, o ne ekonominis apsisprendimas, nes daugelyje pasaulio šalių išlaidos sveikatai auga sparčiau nei BVP).

Jeigu nepriklausomybės atgavimo pradžioje ir ekonomikos augimo laikotarpiu tikėjome, kad mus jau neužilgo bus galima gydyti taip pat gerai kaip turtingose Vakarų Europos šalyse, tai dabar reikia pradėti suprasti kad tai vargu ar pasiekiama, nes šiuo metu nerealu tikėtis žymiai padidinti visuomeninį finansavimą ar pritraukti papildomų privačių lėšų. Todėl bet kokie samprotavimai apie greitą sistemos pertvarką, siekiant, kad jau artimiausiu laiku mūsų sveikatos sistema būtų tokia pati kaip išsivysčiusiose ES šalyse, tėra iliuzija ar savęs apgaudinėjimas. Norint, kad Lietuvos sveikatos sistema būtų kaip Vokietijoje ar Danijoje, jai reikėtų skirti maždaug 6–7 kartus daugiau visuomeninių lėšų, tai yra daugiau nei visas dabartinis Lietuvos valstybės biudžetas. Net Suomijoje vienam gyventojui skiriama visuomeninio finansavimo suma yra 4,6 karto didesnė nei Lietuvoje.

Tiems, kurie pirmą kartą matote šį grafiką, nedidelis komentaras. Paveiksle pateikiama finansinė informacija pagal tris dimensijas: X ašyje atvaizduota kokią dalį nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) (visuomeninis ir privatus finansavimas) skiriame sveikatai; Y ašyje atvaizduota, kokią dalį nuo visų išlaidų sveikatai sudaro visuomeninis finansavimas; „burbulo“ dydis parodo visuomeninio sveikatos finansavimą Eurais tenkantį vienam šalies gyventojui.

Reikia susitaikyti su mintimi, kad tik sparčiai augant visos šalies ekonomikai po 20–30 metų mes galėtume pasiekti dabartinį Vakarų Europos šalių sveikatos sistemos lygį. Todėl vertėtų susimąstyti, ko mes siekiame. Ar mes norime pertvarkyti sveikatos sistemą, kad ji taptų panašaus lygio kaip Vakarų Europos šalyse, ar, vis dėlto, mes siekiame, kad mūsų žmonių sveikata būtų tokia kaip šių šalių žmonių. Tai yra, reikėtų susitarti, kokie yra tikrieji sveikatinimo sistemos tikslai. Gal tada surastumėme būdų iškeltiems tikslams įgyvendinti skirdami tam mažiau lėšų nei gali sau leisti turtingosios Europos Sąjungos šalys.[9]

 

[1] Lietuvos sveikatos sektorius amžių sandūroje, 2010

[2] Pavyzdžiui, kolektyvinėje monografijoje “Lietuvos sveikatos sektorius amžių sandūroje”, kurioje apžvelgiama sveikatos sektoriaus raida 2000-2010 metais.

[3] The future of healthcare in Europe. A report from the Economist Intelligence Unit. Sponsored by Janssen. 2011

[4] Siekiant prisidėti prie diskusijų apie sveikatos priežiūros Europoje ateitį, „Economist Intelligence Unit“ apklausė 28 pagrindinius sveikatos priežiūros specialistus. Parengta ataskaita daugiausia pagrįsta jų pastabomis, kuriose išsamiai aprašomi veiksniai, lemiantys sveikatos priežiūros fiskalinę krizę ir pateikia pagrindines ateinančių dviejų dešimtmečių prognozes.

[5] Pavyzdžiui, solidarumo principas.

[6] The future of healthcare in Europe. A report from the Economist Intelligence Unit. Sponsored by Janssen. 2011

[7] 2019 Global health care outlook. Shaping the future.

[8] Yra vertinimų, kad jei 1980 metais sveikatinimo poreikius būtume tenkinę naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis, tai sutaupytume apie 30–40 proc. dabartinių išlaidų sveikatai.

[9] Vis daugiau inovacijų teikiant sveikatinimo paslaugas atsiranda besivystančiose šalyse, nes kurti brangias sveikatos sistemas trūksta lėšų ir dėl to, kad šių šalių sveikatos sistemos dar nėra galutinai susiformavusios, yra mažesnis sistemos pasipriešinimas pokyčiams ir naujovėms. (Tilman Ehrbeck, Nicolaus Henke, and Thomas Kibasi. The emerging market in health care innovation. McKinsey Quaterly, May 2010.)

Dalintis-1: 
Share

Paprastai apie sveikatos sistemos finansus

Pagr. iliustracija: 
Tekstas: 

Gana dažnai tenka pasiskaityti diskusijas, kur medikai, gyventojai, ar įvairių sričių specialistai kalba apie sveikatos sistemos finansavimą, netinkamai naudojamus išteklius, korupciją ir, kad iš vis, blogesnės, nei Lietuvos sveikatos sistema, pasaulyje turbūt nėra. Tad pagalvojau, jog reikėtų pamėginti kiek galima paprasčiau paanalizuoti, o kokia gi situacija yra iš tikrųjų. Be emocijų, be pykčio, paprastai.

Visų pirma, pradėkime nuo labai paprastų dalykų – pasitikėjimas sveikatos apsauga. Remiantis kasmėnesinėmis apklausomis sveikatos apsauga pasitiki apie 45 proc. gyventojų (1998-2018 m. vidurkis, 226 bendrovės Vilmorus atliktos apklausos). Labiau nei sveikatos apsauga gyventojai pasitiki (jei lyginti vidurkius) tik: ugniagesiais, bažnyčia, prezidentu, kariuomene ir Sodra.

Antra, - sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas – Lietuvoje šis rodiklis („unmet health care needs“ pagal Eurostat duomenis) yra geresnis nei ES vidurkis.

Apibendrinant šiuos du rodiklius, galime matyti, kad Lietuvos gyventojai kur kas labiau pasitiki sveikatos apsauga ir patenkinti jos teikiamomis paslaugomis, nei apie tai kalba politikai, kuriais gyventojų pasitikėjimas labai mažas: savivaldybėmis pasitiki apie 30 proc., vyriausybe – apie 20 proc., Seimu – kiek daugiau nei 9 proc., o politinėmis partijomis – mažiau nei 6 proc. Dar galime paminėti bankus, kuriuose dirbantys ekspertai dažnai sveikatos sistemos specialistus moko, kaip mums reikia gyventi: bankais vidutiniškai pasitiki apie 40 proc. gyventojų.

O dabar apie finansus. Kad Lietuvoje sveikatos sistemos finansavimas labai mažas, žino visi. Tačiau, kai išgirstama, kad, pavyzdžiui, 2017 m. visuomeninis sveikatos sistemos finansavimas (valdžios ir privalomojo sveikatos draudimo finansai) siekė 1,8 milijardo eurų, iš karto pradedama galvoti, kad tai labai daug ir problema tik tame, jog nemokama su turimais pinigais tinkamai tvarkytis ir dar vagiama. Pamėginkime pasiaiškinti, ką reiškia tie beveik du milijardai eurų vienam šalies gyventojui. 2017 m., pagal Statistikos departamento duomenis, visuomeninio finansavimo sveikatos priežiūrai vienam gyventojui teko už 640,58 Eur. Detaliau (šiek tiek susumavus) pateikiu lentelėje:

Sveikatos priežiūros funkcija Suma, Eur. vienam gyventojui
Stacionaro paslaugos 273,97
Ambulatorinės paslaugos 122,00
Paslaugos namuose 50,22
Dienos stacionaro paslaugos 18,01
Pagalbinės (laboratorijų paslaugos, diagnostiniai vaizdo tyrimai, ligonių gabenimas) 48,75
Medicinos prekės 93,58
Prevencija 20,89
Valdymas, sveikatos priežiūros sistemos finansavimo administravimas 13,18
Iš viso 640,60

Šaltinis: Statistikos departamentas

O dabar keli komentarai, - padariau keletą labai grubių paskaičiavimų, kaip šiuos skaičius geriau suprasti:

  • 273,97 Eur. skiriamus stacionarui (gydymui ligoninėje) galima per metus vidutiniškai gydytis 2,5 dienos. Palyginimui – vidutinė ligoninėje gydymo trukmė (tiek aktyvus gydymas, tiek slauga) – apie 11,2 dienos, o aktyvaus gydymo – apie 5,9 dienos. Gana paprastos ir pigios apendicito operacijos gydymo kaina pagal ligonių kasų kainyną – 849,44 Eur., o jei apendicito operacija sudėtinga – 1491,96 Eur.
  • 122 Eur. poliklinikoje, ar pas šeimos gydytoją galima apsilankyti beveik 5,8 karto, - t.y., vieną kartą kas du mėnesius.
  • Sveikatos sistemai skiriami administravimo kaštai – 13,18 Eur., sudaro 2 proc. nuo visų visuomeninių išlaidų sveikatai. SEB bankas vien tik už vieną labai paprastą operaciją - pinigų išgryninimą pačiame banke imama 1,5 proc.
  • pagalbinėms (laboratorijų paslaugos, diagnostiniai vaizdo tyrimai, ligonių gabenimas) paslaugoms skiriamus 48,75 Eur., pagal ligonių kasų įkainius, pasinaudoti greitosios pagalbos paslaugomis galima beveik 3 kartus į metus, jei jums nereikės atlikti diagnostinių tyrimų.
  • Na, kiek galima įsigyti nebrangių vaistų už 93,58 Eur., galite paskaičiuoti patys. Apie brangius, pavyzdžiui, onkologiniams ligoniams skiriamus vaistus, manau, kad kalbėti net nereikia.

Kad, dar geriau suvoktume, koks pas mus visuomeninis finansavimas, palyginkime, kiek vienam gyventojui sveikatos priežiūrai skiria, pavyzdžiui, tokia nelabai išlaidaujanti šalis, kaip Airija (2016 m., -  – 3081,46 Eur. vienam gyventojui). Palyginus su Lietuva (2016 m., 601,7 Eur. vienam gyventojui) skirtumas siekia maždaug 5.1 karto. Tai reiškia, kad už Lietuvos skiriamus finansus Airijoje lietuvis dėl ambulatorinių paslaugų galėtų į metus nueiti pas gydytoją maždaug vieną kartą (1.13 karto), per metus pusę dienos galėtų pasigydyti ligoninėje ir pan.

Mažai sergantys gyventojai dažnai klausia, o kodėl negaunu visų paslaugų, kokių noriu, ar kodėl reikia primokėti, jei visą gyvenimą mokėjau mokesčius? Kur dingo tie mano pinigai? Tų, jūsų sumokėtų mokesčių, jau seniai nebėra, jie buvo sunaudoti anksčiau sirgusių gyventojų gydymui, o jus gydo už šiais metais surenkamus mokesčius. Jei galvojate, kad tai neteisinga, tai pamėginkite suvokti, kiek jums tektų mokėti už net per visą gyvenimą sukauptus mokesčius, jei reikėtų atlikti, pavyzdžiui, širdies persodinimą ir kiek kainuotų pastoviai naudojami vaistai po tokios operacijos.

Aš nesakau, kad mūsų sveikatos sistema labai gera ir, kad nieko taisyti nereikia. Problemų pakanka. Noriu tik tiek pasakyti, kad pasaulyje nėra nė vienos šalies, kur gyventojai būtų patenkinti savo sveikatos sistema, nes gyventojų lūkesčiai susiję su šalies sveikatos sistemos paslaugų teikimo galimybėmis niekada nesutaps su finansinėmis galimybėmis patenkinti visus poreikius. Tiesiog turtingose šalyse finansinės galimybės, pavyzdžiui, kaip Airijoje yra PENKIS KARTUS didesnės nei pas mus Lietuvoje. Tad galvokime, kaip efektyviau panaudoti esamus išteklius ir nesistengti reikalauti, kad pas mus sveikatos priežiūros paslaugų galimybės būtų kaip Airijoje, Prancūzijoje (2016 m., 3188,81 Eur./gyventojui), ar net Danijoje (2016 m., 4217,90 Eur./gyventojui).

Ir dar vienas prašymas skirtas, ypač kitų sričių specialistams ir politikams, kurie vis aiškina, kaip viskas blogai sveikatos sistemoje. Kas blogai pas mus puikiai žinome ir mes patys, dirbantys sveikatos sistemoje. Gal galėtumėte pasiūlyti, kaip padidinti sveikatos sistemos finansavimą, ar kaip efektyviau – konkrečiai, - panaudoti turimus finansinius ir kitus išteklius ne sistemos reformavimui, o konkrečių sveikatos problemų sprendimui. Būtume labai dėkingi.

Dalintis-1: 
Share

Šiek tiek statistikos apie psichikos sveikatą

Pagr. iliustracija: 
Tekstas: 

Apie psichikos sveikatą ir su tuo susijusias tiek sveikatos, tiek ir sveikatos sistemos problemas pastaruoju laikotarpiu kalbame daug ir įvairiai. Tad norėdamas pagyvinti tokias diskusijas pateiksiu šiek tiek statistikos. Analizuodami psichikos sveikatos problematiką ir lygindami Lietuvą su kitomis valstybėmis dažnai remiamės Lietuvos statistikos departamento ir Higienos instituto teikiamais duomenimis bei Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenų bazėje esančiais išvestiniais rodikliais (standartizuoti mirtingumo rodikliai 100 tūkst. šalies gyventojų).

Jau seniai atkreipėme dėmesį į labai keistą mirtingumo nuo psichikos ir elgesio sutrikimų (F00-F99) rodiklių kitimo tendenciją, ypač kai analizuojame ilgą laikotarpį.

Šaltinis. PSO ir Higienos instituto duomenų bazės

Kaip galime matyti iš paveikslo, per 1987-1995 m. laikotarpį standartizuotas mirtingumo dėl psichikos ir elgesio sutrikimų rodiklis Lietuvoje išaugo beveik 4.8 karto ir 1995 m. Europos vidurkį viršijo beveik 3 kartus. Tačiau per sekančius 4 metus (1995-1999 m.) šis rodiklis sumažėjo 8,4 karto ir 1999 m. buvo net 2.5 karto mažesnis nei Europos vidurkis. Standartizuotas mirtingumo dėl psichikos ir elgesio sutrikimų rodiklis Lietuvoje ir toliau mažėjo ir 2005 m. buvo net 5 kartus mažesnis nei Europos vidurkis.

Neįmanoma komentuoti tokius drastiškus statistinių rodiklių skirtumus, kai per 10 metų (1995-2005) standartizuotas mirtingumo rodiklis sumažėja 16,6 karto, nes sunku suprasti, kas tuo metu įvyko, tačiau galime paanalizuoti, o kas gi darosi pastaruoju laikotarpiu. Toks staigus mirusiųjų skaičiaus pasikeitimas vargu ar būti paaiškintas gyventojų senėjimo, ar sergamumo dėl psichikos sutrikimų pokyčių tendencijomis.

Žvelgiant į aukščiau pateiktą paveikslą į akis krenta, tik, atrodantis santykinai nedidelis, standartizuoto mirtingumo dėl psichikos ir elgesio sutrikimų rodiklio Lietuvoje didėjimas 2016-2017 m. Tad paanalizuokime šią situaciją detaliau apžvelgdami 2001-2017m. mirtingumo duomenis.

Kaip galime matyti iš žemiau pateikto paveikslo, situacija su mirtingumo rodikliais dėl psichikos ir elgesio sutrikimų Lietuvoje gana įdomi. Ilgą laikotarpį mirusiųjų skaičius dėl šio sveikatos sutrikimo Lietuvoje buvo neįtikėtinai mažas – pavyzdžiui, 2010 m. mirė tik 87 asmenys. Iki 2015 m. mirusiųjų skaičius mažai keitėsi ir tik nuo 2016 m. vėl įvyko gana staigus pokytis.

Šaltinis. Higienos instituto duomenų bazė

2017 m. palyginus su 2015 m. standartizuotas mirtingumo rodiklis dėl psichikos ir elgesio sutrikimų Lietuvoje išaugo 2 kartus, o mirusių skaičius per du metus išaugo beveik 2.3 karto (nuo 122 mirusiųjų 2015 m. iki 278 - 2017 m.). Toks staigus mirusiųjų skaičiaus pasikeitimas gana netikėtas ir negali būti paaiškintas nei gyventojų senėjimo, nei sergamumo dėl psichikos sutrikimų pokyčių tendencijomis.

Tad kas gi atsitiko sveikatos sistemoje ir bendrai Lietuvoje per 2015-2017 m. laikotarpį išskyrus tai, kad staigiai išaugo mirusiųjų dėl psichikos ir elgesio sutrikimų skaičius? Atlikime nedidelę statistinių duomenų analizę.

Visų pirma, gyventojų skaičius nuo 2015 iki 2018 m, pradžios sumažėjo beveik 80 tūkst., o mirusiųjų skaičius – atitinkamai sumažėjo 1634 asmenimis. Iš žemiau pateikto paveikslo matome, kad nestebimi jokie dideli mirusiųjų skaičiaus skirtumai per 2015-2017 m. ir pagal amžiaus grupes.

Šaltinis. Higienos instituto duomenų bazė

Antra, per 2015-2017 m. laikotarpį daugiau nei 34 tūkst. sumažėjo hospitalizuotų asmenų skaičius, bet 174 asmenimis išaugo mirusiųjų stacionare asmenų skaičius – t.y., hospitalinis letališkumas išaugo nuo 3,0 iki 3,12 proc. Tai reiškia, kad mažėjant stacionaro ligonių skaičiui vis daugiau hispitalizuojama sunkių ligonių, kurių dalis anksčiau mirdavo namuose.

Trečia, detaliau paanalizavus mirusiųjų dėl psichikos ir elgesio sutrikimų asmenų statistiką, galime pamatyti, kad iš 2017 m. papildomai registruotų 156 mirčių (palyginus su 2015 m.), 155 asmenys mirė dėl kraujagyslinės ir nepatikslintos demencijos.

Kokias galime padaryti išvadas?

Kaip jau minėta anksčiau, pasikartosime, kad padidėjęs mirtingumas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų greičiausiai nėra tiesiogiai susijęs su gyventojų sveikatos problemomis, o, tikėtina, sietinas su sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, ar apmokėjimo tvarkos pokyčiais, kurie ir turėjo įtakos mirtingumo statistikos apskaitos pokyčiams.

Jei detaliau paanalizuosime stacionaruose gydytų asmenų hospitalizacijos ir mirtingumo tendencijas, tai pamatysime, kad hospitalizuotų ir mirusiųjų pacientų aktyvaus gydymo lovose sumažėjo, o išaugo tiek hospitalizacijų, tiek ir mirusiųjų stacionarinės slaugos paslaugas gaunančių pacientų skaičius.

Ir tai susiję, kaip minėta anksčiau ne su sveikatos problemomis, o su tuo, kad nuo 2015 m. „standartizuotas (atsižvelgiant į gyventojų amžiaus struktūrą) Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis finansuojamų slaugos ir palaikomojo gydymo lovų, tenkančių 1 000 gyventojų, skaičius gali siekti 3 lovas“. Iki 2015 m. slaugos ir palaikomojo gydymo lovų, tenkančių 1 000 gyventojų, skaičius galėjo siekti 2 lovas. (LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO ĮSAKYMAS DĖL SLAUGOS IR PALAIKOMOJO GYDYMO LOVŲ SKAIČIAUS 2008 m. balandžio 29 d. Nr. V-342).

T.y., pasikeitė galimybė hospitalizuoti daugiau pacientų, kuriems reikia stacionarinių slaugos ir palaikomoje gydymo paslaugų ir kuriems priskiriama kraujagyslinės ir kitos neapskaitytos demencijos diagnozė. Tad, tikėtina, atitinkamai išaugo ir mirusiųjų su tokia diagnoze asmenų skaičius.

Ar tai gerai, ar blogai? Nors ši analizė parodė, kaip net nedideli paslaugų teikimo ir finansavimo tvarkos pokyčiai keičia sveikatos statistiką, tačiau žiūrėkime į tai pragmatiškai. Jei norime spręsti sveikatos problemas, o ne imituoti sveikatos sistemos pertvarką, mums reikia turėti daugiau ar mažiau patikimą sveikatos rodiklių statistiką. Tai, kad išaugo mirtingumo dėl psichikos ir elgesio sutrikimų rodikliai artėdami prie Europos vidurkio, tikrai nėra blogai, nes pradedame matyti vis labiau, tikėtina, realesnį vaizdą psichikos sveikatos srityje. O tai reiškia, kad gal ir psichikos sveikatos problemas Lietuvoje bus galima geriau spręsti.

 

 

Dalintis-1: 
Share

Dėl nepageidaujamų įvykių ir jų priežasčių bei pasekmių vertinimo

Pagr. iliustracija: 
Tekstas: 

Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė 2018-09-28 paskelbė veiklos audito ataskaitą „Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybė: saugumas ir veiksmingumas“. Vienoje iš ataskaitos dalių analizuojama situacija susijusi su nepageidaujamų įvykių registravimu. Ataskaitoje teigiama, kad reikia ne tik registruoti nepageidaujamus įvykius, bet ir „...apibendrintų nepageidaujamų įvykių ir jų priežasčių ir pasekmių vertinimai būtini tinkamam nepageidaujamų įvykių valdymui.“ Išvada labai svarbi, bet reikia atkreipti dėmesį į vieną „bet“. Turiu omenyje turimos nepageidaujamų įvykių, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, statistikos patikimumą.

Higienos instituto 2017 m. ataskaitoje „Nepageidaujami įvykiai“ pateikiama tokia informacija:

Šaltinis. Higienos institutas. Nepageidaujamų įvykių duomenų ataskaitos. http://www.hi.lt/lt/ataskaitos.html

Kaip galime matyti, nepageidaujamų įvykių santykinai nedaug ir neaišku, koks skaičius iš šių nepageidaujamų įvykių baigėsi paciento mirtimi. Sudėtinga surasti mirtingumo statistikos susijusios su medikų klaidomis ir užsienio šalių šaltiniuose. Bet galima. Pavyzdžiui Medscape cituoja BMJ žurnalą (https://www.medscape.com/viewarticle/862832), kur teigiama, kad mirtingumas dėl medikų klaidų JAV yra trečioji pagal dydį mirties priežastis. Autorių (Martin Makary, MD, MPH, professor of surgery, and research fellow Michael Daniel, from Johns Hopkins University School of Medicine in Baltimore, Maryland) paskaičiavimu išanalizavus hospitalizacijas, 2013 dėl medikų klaidų JAV galėjo numirti 251454 asmenys. Pagal kitus šaltinius – net daugiau nei 440 tūkstančių.

Žemiau pateikiama įvairių šalių mirtingumo dėl medikų klaidų statistika ir paskaičiavimai, koks būtų mirčių, dėl medikų klaidų, skaičius Lietuvoje, jei daryti prielaidą, kad mūsų sveikatos sistema daro panašų kiekį klaidų, kaip tose šalyse, kurių statistika panaudota.

Lentelė. Mirusiųjų skaičius dėl medikų klaidų užsienio šalyse ir paskaičiavimai Lietuvai

Šaltinis. SEC skaičiavimai pagal užsienio šalių publikacijų duomenis

Atlikus nesudėtingus aritmetinius paskaičiavimus galima gauti tikėtinus mirčių skaičius dėl medikų klaidų Lietuvoje. Jie gali siekti nuo 968 iki 3847 atvejų. T.y., blogiausiu atveju, - būtų kaip JAV - trečioji pagal mirčių skaičių priežastis Lietuvoje. Net daugiau nei mirusių skaičius dėl išorinių mirties priežasčių.

Šaltinis: Higienos institutas. Statistinių duomenų apie mirties priežastis paieškos priemonė.

Kiek tokie skaičiavimai realūs – nežinau. Bet ir Higienos instituto pateikiama statistika kelia didelių abejonių. Bet, jei norime „tinkamo nepageidaujamų įvykių valdymo“, visų pirma turime žinoti tiek problemos pasekmių, tiek ir priežasčių mastą. Nes tik tokiu atveju problemas galima spręsti.

Be abejo, medikų klaidos, kurios neišvengiamos, kaip ir bet kurioje veikloje (ypač jei jos baigiasi paciento mirtimi) labai skausminga diskusijų tema. Bet, kaip sako ir patys medikai, apie tai reikia kalbėti, nes tik tokiu atveju galima pasimokyti iš klaidų ir jų išvengti. Visi mes darome klaidas, tik medikų klaidų pasekmės gali būti kur kas skausmingesnės nei kitų. Kodėl tokie nepageidaujami įvykiai atsitinka, tai jau kitas klausimas, kuriuo rimčiau būtų galima užsiimti tik sužinojus tikrą šios problemos mastą. Bet neabejotina, kad viena iš medikų daromų klaidų priežasčių, tikėtina, pervargimas dėl per didelio darbo krūvio. Ir apie tai reikia labai rimtai visiems galvoti.

Ir be abejo, reikia, kad dalinimasis tokia informacija ir problemų sprendimo būdų paieška netaptų medikų, pavyzdžiui, teisminio persekiojimo įrankiu. Jei medikų nuo to neapsaugosime, jie ir toliau labai ribotai mokysis iš klaidų. Ir mums visiems nuo to bus tik blogiau.

 

Parengė: Romualdas Buivydas

Šaltiniai:

Dalintis-1: 
Share

Ar efektyvi Lietuvos sveikatos sistema?

Pagr. iliustracija: 
Tekstas: 

Idealią sveikatos sistemą galima būtų apibrėžti taip: visos, geriausios kokybės sveikatos priežiūros paslaugos visiems.

Deja, nė vienoje pasaulio šalyje tokios sistemos nėra. Realybė kitokia:

  • jei visos paslaugos, tai nebūtinai geriausios kokybės ir / ar ne visiems;
  • jei geros kokybės paslaugos, tai arba ne visiems, arba ne visos;
  • jei visiems, tai greičiausiai ne visos ir ne pačios geriausios kokybės.

Ir problema ne tik ta, kad neįmanoma sukurti „idealios“ sveikatos sistemos. Net jei ją sukurtume, tai būtų trumpalaikis sprendimas. Sveikatos sistema yra kompleksinė adaptyvi sistema. Ji ne tik labai sudėtinga, bet ir nuolat besikeičianti: reaguojanti, prisitaikanti, priklausomai nuo aplinkos pokyčių ir nuo sąveikos tarp atskirų sistemos dalių, kuri taip pat gali keistis.

Skaitant žurnalistų ir sveikatos sistemą analizuojančių ar joje dirbančių specialistų (ekonomistų, bankininkų, politikų) pamąstymus apie Lietuvos sveikatos sistemą, susidaro įspūdis, kad blogesnės situacijos nėra niekur kitur pasaulyje. Dauguma šių ekspertinių vertinimų ir analizių paremti arba asmenine, arba vieno konkretaus atvejo patirtimi, arba nuostata „juk visi tai žino“. Pasinaudodami statistika ir kita vieša informacija, pamėginkime į Lietuvos sveikatos sistemos problematiką pažvelgti kiek plačiau.

Visų pirma išsiaiškinkime, apie ką kalbame ir ką vertiname. Sistemos funkcionavimo efektyvumą galima vertinti trimis aspektais:

  • kaip paslaugų suteikimo procesą;
  • kaip tarpinį rezultatą (produktą);
  • kaip galutinį rezultatą (efektą, naudą).

Dažniausiai kritikuojamos teikiamos paslaugos (procesas) – ilgas paslaugų laukimo laikas, priemokos, nekultūringas aptarnavimas ir kt. Rečiau skundžiamasi tarpiniu rezultatu – suteiktų paslaugų kiekiu ir gydymo rezultatu. O galutinis rezultatas (efektas) – gyventojų sveikata, kurią aprašo, pavyzdžiui, vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės (VGT) ar mirtingumo rodikliai, – pasak įžvalgų autorių rodo, mūsų sveikatos sistemą esant visiškai neefektyvią, nes minėtieji rodikliai yra patys blogiausi tarp ES šalių.

1 paveikslas. Šaltinis. PSO duomenų bazė

2 paveikslas. Šaltinis. Higienos institutas

Nors Lietuvos gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė po truputį ilgėja, tačiau pagal kai kurias ligų ar sveikatos būklių grupes (pvz., kraujotakos ir virškinimo sistemų ligas, išorines mirties priežastis) Lietuvos gyventojų mirtingumo rodikliai ES šalių vidurkį viršija 2-3 kartus.

3 paveikslas. Šaltinis. PSO duomenų bazė, SEC skaičiavimai

Kiek gyventojų sveikata ir mirtingumas priklauso nuo sveikatos sistemos? Bandant įvertinti sveikatos sistemos įtaką gyventojų sveikatai dažnai remiamasi išvengiamo mirtingumo rodikliais.

Išvengiamas mirtingumas – tai mirtingumas nulemtas ligų (ar būklių), kurių galima išvengti taikant žinomas efektyvias prevencines, diagnostines ir gydymo priemones (Šaltinis. Higienos institutas. Išvengiamas mirtingumas: ką jis sako apie sveikatos sistemos veiklą. Visuomenės sveikatos netolygumai, 2014, Nr. 3(7)).

Europos regione išvengiamos mirtys sudaro virš 60 proc. visų mirčių. Išvengiamas mirtis galima skirstyti į dvi grupes pagal tai, kaip šių mirčių galima išvengti:

  • pagydomas ligas (būkles);
  • prevencinėmis priemonėmis išvengiamas ligas (būkles).

(Šaltinis. Higienos institutas. Išvengiamas mirtingumas: ką jis sako apie sveikatos sistemos veiklą. Visuomenės sveikatos netolygumai, 2014, Nr. 3(7)).

Remiantis Higienos instituto analize (vertinti 1967-2011 m. duomenys) tik apie pusę visų išvengiamų mirčių sudaro pagydomos ligos (būklės), t. y. tokios mirtys, kurių būtų išvengta, jei efektyviai funkcionuotų sveikatos sistema. 2014 m. Eurostat duomenimis Lietuvos gyventojų su pagydomomis ligomis (būklėmis) susijusių mirčių dalis nuo visų išvengiamų mirčių siekė 40,5 proc., o vidutinis ES šalių vidurkis – 36,4 proc.

4 paveikslas. Šaltinis. Eurostat, SEC skaičiavimai

Vertindami sveikatos sistemą dažnai kalbame, kad Lietuvoje labai daug hospitalizacijų, per daug gydytojų, per mažai ambulatorinių paslaugų. Ir tuo pačiu, tarsi, teigiame, kad dėl to gyventojų sveikata yra bloga.

Paanalizuokime keletą grafikų. Pavyzdžiui, ar tikrai Lietuvoje per daug hospitalizacijų? Palyginus su Italija ar Švedija, pas mus hospitalizacijų tikrai daug, o Vokietijoje – beveik tiek pat kiek Lietuvoje, o pastaraisiais metais jau net daugiau.

5 paveikslas. Šaltinis. PSO duomenų bazė

Pamėginkime pasižiūrėti, ar yra ryšys tarp sistemos išteklių ar paslaugų teikimo rodiklių ir ES šalių gyventojų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės. 6 paveikslas rodo, kad VGT ir gydytojų skaičiaus rodiklių ryšio nestebima.

6 paveikslas. Šaltinis. PSO duomenų bazė

O palyginę VGT, hospitalizacijų skaičiaus ir ambulatorinių apsilankymų skaičiaus rodiklius matome nedidelį atvirkštinį ryšį, t. y. tų šalių, kuriose suteikiama daugiau paslaugų, gyventojai gyvena trumpiau. Rimtai kalbant, jokio ryšio nestebime.

7 paveikslas. Šaltinis. PSO duomenų bazė

8 paveikslas. Šaltinis. PSO duomenų bazė

Tad kaip gi įvertinti sveikatos sistemos funkcionavimo efektyvumą. Remdamiesi Eurostat atliekamų apklausų duomenimis pamėginkime pasižiūrėti, kaip gyventojai vertina sveikatos sistemos funkcionavimą.

Nepatenkinti sveikatos priežiūros paslaugų poreikiai

Eurostat statistinių duomenų bazėje pateikiami kasmetinių gyventojų apklausų duomenys apie nepatenkintų sveikatos priežiūros paslaugų poreikius Europos šalyse. Gyventojų klausiama ne tik, kokie poreikiai nepatenkinami, bet ir dėl kokių priežasčių tie poreikiai buvo nepatenkinti (pvz., ilgos laukimo eilės, per brangu, per toli ir kt.). Žemiau pateikti paveikslai iliustruoja ne tik esamą situaciją, bet ir padeda suvokti kontekstą: kas gali atsitikti su paslaugų prieinamumu nekompleksiškai sprendžiant atskirą, pavyzdžiui, laukimo eilių problemą.

9 paveikslas. Šaltinis. Eurostat

9 paveikslas rodo, kad Lietuvos situacija yra geresnė nei kaimyninių šalių ir ES šalių vidutiniškai ir tai yra ilgalaikė situacija.

10 paveikslas. Šaltinis. Eurostat

10 paveikslas rodo, kad Lietuvos situacija yra geresnė nei Švedijos, Danijos, Jungtinės Karalystės, Liuksemburgo. Estijos ir Latvijos situacija yra žymiai blogesnė nei Lietuvos. Matyti, kad pagrindinė Estijos gyventojų nepatenkinamų poreikių priežastis yra „ilgas laukimo laikas“, o Latvijos – „per brangu“. Darytina prielaida, kad Estijoje sveikatos sistemos ekonominis efektyvumas buvo kuriamas ilginant paslaugų laukimo eiles, o Latvijoje laukimo eilių problema buvo sprendžiama didinat gyventojų priemokas už suteikiamas paslaugas ir dėl to abejose šalyse gerokai pablogėjo paslaugų prieinamumas.

Pagrindinė priežastis, kurią nurodo Lietuvos gyventojai (11 paveikslas) dėl nepatenkinto paslaugų poreikio, – „ilgas laukimo laikas“. 

11 paveikslas. Šaltinis. Eurostat

Nors laukimo eilių problema Lietuvos gyventojų manymu yra pati didžiausia, tačiau šis Lietuvos rodiklis nuo 2007 m. sumažėjo beveik 2 kartus ir yra 5 kartus mažesnis nei Estijos bei daugiau nei du kartus mažesnis nei Suomijos ar Lenkijos.

Laukimo eilių problema dažnai aiškinama kaip nesubalansuotumas tarp sveikatos priežiūros paslaugų poreikio ir esamos paslaugų pasiūlos. Jei poreikis viršija pasiūlą, atsiranda laukimo eilės. Toks neatitikimas gali būti laikinas (pvz., dėl epidemijos ar kitos laikinos priežasties) arba nuolatinis, nes nepakanka finansinių, žmogiškųjų ar kitų išteklių. Laukimo eilės taip pat gali susidaryti dėl netinkamo paslaugų teikimo organizavimo ir esamų išteklių neefektyvaus panaudojimo ar paskirstymo. Todėl laukimo eilių problema negali būti vertinama ir sprendžiama izoliuotai, neįvertinant visos sveikatos sistemos funkcionavimo.

Sveikatos priežiūros paslaugų paklausa Lietuvoje, tikėtina, ir toliau didės dėl populiacijos senėjimo. Paklausa taip pat gali padidėti ir dėl medicinos technologijų pokyčių – naujos technologijos leidžia suteikti naujas gydymo ar diagnostikos paslaugas. Iš kitos pusės, tokios paslaugos kaip efektyvi ir saugi dienos chirurgija gali sumažinti stacionarinio gydymo paklausą.

Paslaugų teikimo apimtis priklauso tiek nuo visuomeninio, tiek nuo privataus sektoriaus paslaugų teikimo pajėgumų ir pajėgumo panaudojimo efektyvumo (produktyvumo). Įvairiose šalyse atlikti vertinimai rodo – kuo didesni pajėgumai (pvz., gydytojų, ligoninės lovų skaičius), tuo paslaugų laukimo laikas trumpesnis.

12 paveiksle pateikiamas Lietuvos ir ES šalių išteklių, paslaugų ir finansavimo vidutinių rodiklių palyginimas. Matyti, kad ir išteklių, ir vienam gyventojui suteikiamų paslaugų Lietuvos rodikliai yra didesni nei vidutiniškai ES šalių, bet skiriamų sveikatai išlaidų rodikliai  – gerokai blogesni.

12 paveikslas. Šaltinis. Higienos institutas, PSO duomenų bazė, SEC skaičiavimai

Išvados

Peršasi gana įdomi išvada apie Lietuvos sveikatos sistemą ir gyventojų sveikatą. Galima teigti, kad nors Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai vieni blogiausių tarp ES šalių, pagal funkcionavimą, tiksliau pagal teikiamų paslaugų prieinamumą, sveikatos sistemą mūsų šalies gyventojai vertinama geriau, nei ES šalių gyventojai vidutiniškai. Ir tai, turint omenyje, kad lietuviai labiau linkę išreikšti savo nepasitenkinimą nei atvirkščiai. Ruošiantis reformuoti sveikatos sistemą vertėtų atlikti rimtą analizę ir įvertinti galimas pertvarkos pasekmes, kad nepridarytume tokių dalykų nuo ko pablogėtų paslaugų prieinamumas, kaip tai atsitiko pas mūsų kaimynus latvius ir estus. .

Kaip gali būti, kad Lietuvoje sveikatos paslaugų prieinamumas gana geras, o sveikatos paslaugų teikimo finansavimas žymiai blogesnis už ES šalių vidurkį (12 pav.). Matyt, šį klausimą reikėtų suformuluoti kitaip. Kieno sąskaita, net esant gana prastam sveikatos sistemos finansavimui, mes turime palyginti gerai prieinamas sveikatos priežiūros paslaugas?

Kaip minėta aukščiau blogas paslaugų prieinamumas gali atsirasti dėl nesubalansavimo tarp paslaugų poreikio ir pasiūlos. Šioje situacijoje labai svarbus yra gydytojų vaidmuo, nes būtent gydytojas konvertuoja paciento sveikatos poreikius į sveikatos priežiūros paslaugų poreikius. Medikai ne tik sprendžia, ar ir koks reikalingas gydymas pacientui, bet prioretizuoja paslaugų poreikį pagal paslaugos suteikimo skubą[1], o tuo pačiu gali formuoti laukimo eiles ar daryti įtaką paslaugos laukimo laikui. Tinkamas paslaugos suteikimo skubos nustatymas svarbus tiek kokybiškiau sprendžiant pacientų sveikatos problemas, tiek ir efektyviau panaudojant ir perskirstant ribotus sveikatos sistemos pajėgumus ir finansinius išteklius.

Turbūt reikėtų konstatuoti, kad neabejotina, jog mūsų medikų gero darbo dėka, ir, greičiausiai, jų sąskaita, mūsų sveikatos sistema funkcionuoja gana neblogai. O kad Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai yra gana prasti, priklauso ne tik nuo sveikatos sektoriaus. Jei ir toliau nei patys gyventojai, nei kiti ūkio sektoriai nesirūpins gyventojų sveikata, tai net pasiaukojamas medikų darbas mūsų neišgelbės.

Ir dar vienas pamąstymas. Jei mums nepakanka išminties sveikai gyventi ir bendrai visiems sektoriams kurti sveikesnę aplinką, tai gal bent jau geriau finansuokime mūsų gydymą, nes jei medikams kantrybė truks ir jie emigruos, gydytis gali tekti mums patiems.

 

[1] Siciliani, L., M. Borowitz and V. Moran (eds.) (2013), Waiting Time Policies in the Health Sector: What Works?, OECD Health Policy Studies, OECD Publishing. http://dx.doi.org/10.1787/9789264179080-en

Papildymas

Gavau keletą prašymų įdėti papildomos statistikos.

Visų pirma apie finansavimą. Sveikatos sistema ne tik palyginus su kitomis ES šalimis mažai finansuojama, bet yra dar vienas aspektas. Lietuvoje gana didelė išlaidų sveikatai dalis finansuojama privačiomis lėšomis. T.y., - tai pagrindinai namų ūkių išlaidos. Kaip galime matyti iš žemiau pateikto paveikslo, kad ne tik visuomeninis sveikatos sistemos finansavimas tenkantis vienam gyventojui yra labai mažas („burbulo“ skersmuo, 522 Eurai, 2014 m.), bet ir visuomeninio finansavimo dalis nuo visų einamųjų išlaidų sveikatai (y – ašis, mažiau nei 70 proc.) Lietuvoje taip pat yra gana mažas. O, ką jau kalbėti apie visas išlaidas sveikatai, kaip procentas nuo BVP (x – ašis, šiek tiek viršija 6 proc.).

13 paveikslas. Šaltinis. Eurostat duomenų bazė, SEC skaičiavimai

Tikėtis, kad galėtume sveikatai skirti tiek pat lėšų kaip Vokietijoje ar Švedijoje (reikėtų maždaug 6,5–8 kartus daugiau visuomeninių lėšų) vargu ar galima. Bet reikalauti kad valstybė skirtų daugiau lėšų sveikatos sistemai, manau, būtina.

Gavau dar vieną prašymą – pateikti statistinės informacijos apie ligoninių lovų skaičių Lietuvoje ir ES. Šis klausimas kiek sudėtingesnis. Ir todėl į lovų skaičiaus statistiką reikėtų žiūrėti kiek plačiau. Pavyzdžiui, jei pas mus labai daug lovų, bet jų užimtumas, o tai reiškia ir hospitalizacijų skaičius mažas, tai yra blogai ir neefektyvu. Bet, jei lovos užimtumas didelis, tai ar verta lovų skaičių mažinti? Tad paanalizuokime turimą statistiką.

14 paveikslas. Šaltinis. PSO duomenų bazė

Kaip galime matyti iš paveikslo, stacionaro, aktyvaus gydymo ir psichiatrijos lovų skaičius pas mus smarkiai viršija ES vidurkį, bet slaugos lovų yra mažiau nei vidutiniškai ES. O ligoninių išteklių funkcionavimo rodikliai pas mus beveik visiškai atitinka ES vidurkio rodiklius. Tai reiškia, kad nors lovų turime daug, bet jos pas mus išnaudojamos neblogiau nei vidutiniškai ES.

15 paveikslas. Šaltinis. Higienos institutas

Kodėl taip gaunasi, galime pamatyti iš hospitalinio sergamumo rodiklio, kuris beveik tiek pat, kiek lovų skaičius viršija ES vidurkį. Tai reiškia, kad pas mus labai daug pacientų gydoma stacionare. Jei galvotume, kad taip yra dėl to, kad mažai teikiame ambulatorinių paslaugų, tai ir vėl ne visai taip – apsilankymų pas gydytojus skaičius Lietuvoje daugiau nei 20 proc. viršia ES vidurkį. Taigi, formaliai žiūrint, mažinti hospitalizacijų skaičių (o tai reiškia ir ligoninių lovų skaičių), didinant ambulatorinio gydymo apimtis irgi atrodo nereikėtų. Tad, visų pirma, reikėtų atlikti analizę, ar Lietuvoje tikrai reikia tokio kiekio paslaugų ir koks tokio didelio paslaugų skaičiaus ryšys su gyventojų sveikata.

Būtina atsižvelgti ir dar į vieną aspektą – hospitalizacijų skaičių pagal savivaldybes. Kaip galime matyti iš 15 paveikslo skirtumas tarp daugiausiai ir mažiausiai hospitalizacijų turinčių savivaldybių siekia daugiau nei 1,5 karto. Toks pats skirtumas ir tarp daugiausiai ir mažiausiai apsilankymų pas gydytojus turinčių savivaldybių, bet visiškai nėra priklausomybės tarp šių dviejų rodiklių (atvirkštinė priklausomybė -0,23). Tad, jei norima apjungti rajonų ligonines ir taip mažinti hospitalizacijų skaičių, visų pirma reikia atlikti detalią stacionarinių ir ambulatorinių paslaugų poreikio kiekvienoje savivaldybėje analizę ir parengti planus, kaip, sumažėjus stacionarinių paslaugų apimtims kaimiškuose rajonuose, bus kompensuojamas visų gydymo paslaugų poreikis.

Ir dar vienas su stacionarinių paslaugų poreikio mažinimu susijęs aspektas, net, jei sutiktume, kad hospitalizacijų skaičių reikia mažinti neatsižvelgdami į regioninę nelygybę. Reikėtų pasidomėti, ar toks mažinimas taikytinas visoms ligoms? Pasižiūrėkime į žemiau pateiktą paveikslą, kur galime matyti, jog hospitalinis sergamumas infekcinėmis ir parazitinėmis ligomis Lietuvoje ES vidurkį viršija beveik 2,2 karto, kraujotakos sistemos ligomis – beveik 1,9 karto, kai tuo tarpu hospitalinis sergamumas virškinimo ligomis atitinka ES vidurkį, o sergamumas jungiamojo audinio ir skeleto-raumenų sistemos ligomis net mažesnis nei ES vidurkis.

16 paveikslas. Šaltinis. PSO duomenų bazė

Tad ir vėl pasikartosiu – ar tikrai reikia mažinti hospitalizacijų skaičių? O, jei taip, tai ar visoms ligoms? O gal vis dėl to, visų pirma, atlikime analizę ir apsispręskime, kuriuose regionuose ir kurioms ligoms, kad nepakenktume gyventojų sveikatai, reikėtų stacionarinio gydymo paslaugų apimtis reguliuoti?

Dalintis-1: 
Share

Šiek tiek statistikos apie savižudybes

Pagr. iliustracija: 
Tekstas: 

Savižudybių rodiklius analizuojantys specialistai kalbėdami apie savižudybių problemą ir lygindami Lietuvą su kitomis valstybėmis dažnai remiasi Lietuvos statistikos departamento ir Higienos instituto teikiamais duomenimis apie savižudybių skaičių ir Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenų bazėje esančiais išvestiniais rodikliais (savižudybių skaičiumi 100 tūkst. šalies gyventojų).

Kita problema, apie kurią viešojoje erdvėje dažnai kalba gydytojai, žurnalistai – bandžiusių nusižudyti žmonių skaičius. Tačiau teigiama, kad Lietuvoje tokių statistikos duomenų neturime, todėl rekomenduojama remtis atitinkamais vidutiniais ES šalių rodikliais ar kitais literatūroje minimais kitų šalių duomenimis.

2016 m. Sveikatos ekonomikos centras (SEC) įgyvendindamas 2009–2014 m. Norvegijos finansinio mechanizmo „Visuomenės sveikatai skirtos iniciatyvos“ programos projektą „Jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modelio sukūrimas“ atliko dvi reprezentatyvias 15-29 m. jaunimo apklausas (apklausų vykdytojas: rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Spinter tyrimai“). 2016 m. liepą-rugsėjį apklausti 1007, 2016 m. spalį-lapkritį – 1005 jaunuoliai. Abiejų apklausų klausimyną sudarė virš 30 su sveikata susijusių klausimų. Apie trečdalis antrosios apklausos klausimų skyrėsi nuo pirmosios, abejose apklausose buvo klausimų apie savižudybes. Abiejų apklausų rezultatai savižudybių tema labai panašūs. Į klausimą „Ar Jums kada nors kildavo minčių apie savižudybę?“ teigiamai atsakė 22 proc. respondentų, 3 proc. – dažnai apie tai galvojo, 2 proc. – kūrė planus, ir apie 2 proc. – teigė, kad mėgino nusižudyti, t. y., apie 29 proc. jaunuolių teigia galvoję apie savižudybę arba yra mėginę nusižudyti. Abejų apklausų rezultatai šiuo klausimu vienodi. Į tolesnius klausimus apie savižudybes atsakinėjo tik šie 29 proc. respondentų. Iš jų 13-14 proc. per pastaruosius 12 mėn. kūrė savižudybės planus ir apie 2-3 – bandė nusižudyti. Remiantis šiais apklausų duomenis nesudėtinga paskaičiuoti, kad 2015 m. beveik 3,5 tūkst. Lietuvos jaunuolių galėjo bandyti nusižudyti, o apie 22 tūkst. galėjo kurti savižudybės planus. Vienam 2015 m. nusižudžiusiam Lietuvos jaunuoliui, pagal SEC atliktus paskaičiavimus, tenka apie 25 bandymai nusižudyti.

Šiais statistikos ir apklausų duomenimis galėtų naudotis sveikatos politikai diskutuodami apie specialistų, dirbančių su savižudybių prevencija, poreikį. Tikslinga būtų panašias apklausas, kur jaunuoliai apklausiami apie jų fizinę ir psichinę sveikatą, patiriamą smurtą, pasitikėjimą informacijos šaltiniais, institucijomis / asmenimis kalbant sveikatos klausimais, kartoti periodiškai.

O dabar apie savižudybių skaičiaus statistiką ir mūsų įsitikinimą, kad esame savižudžių tauta (1 pav.)

1 paveikslas. Šaltinis. PSO mirtingumo rodiklių duomenų bazė

Jau seniai atrodo, kad su šia statistika kažkas negerai. Ir argumentas labai paprastas. Kaimyninių šalių savižudybių skaičiaus statistika yra geresnė arba daug geresnė. Tad galvoti, kad mes kažkuo labai išskirtiniai šiek tiek keista. Jau nuo 1996 m. SEC ekspertai vis mėgindavo paieškoti, o kas gi pas mus negerai su savižudybių statistika. Visų pirma darėme prielaidą, kad gal mūsų kriminalistai norėdami palengvinti sau gyvenimą dalį nužudymų nurašo savižudybėms. Nors medikai mums aiškino, kad taip negali būti, vis tiek nutarėme patikrinti. Pamėginome sudėti savižudybių ir nužudymų skaičius. Medikai greičiausiai buvo teisūs – Lietuvos atotrūkis nuo kitų ES šalių pagal savižudybių ir nužudymų sumarinį rodiklį išliko ryškus (2 pav.)

2 paveikslas. Šaltinis. PSO mirtingumo rodiklių duomenų bazė

Tada atkreipėme dėmesį į dar vieną mirčių kategoriją – mirtis dėl neaiškių mirties priežasčių. Užsienio šalių tyrimuose ir straipsniuose apie savižudybių statistikos patikimumą dažnai atkreipiamas dėmesys, kad yra nemažai šalių (katalikiškų ar musulmoniškų), kurios stengiasi tokių skaičių neviešinti, nes savižudybė laikoma didele nuodėme.

3 paveikslas. Šaltinis. PSO mirtingumo rodiklių duomenų bazė

Pasirodo, Lietuvos duomenys pagal šią mirčių kategoriją (SDR, Sudden and unattended death, cause unknown, per 100000, ICD-10 codes: R95-R98, WHO mortality data base, 2016) yra žymiai geresni nei vidutiniai ES šalių duomenys, už Lenkijos – beveik 16 kartų, už Vokietijos – 4,4 karto, už Danijos – 3,5 karto.

O jei prie savižudybių ir nužudymų rodiklių sumos pridėtume mirusiųjų dėl neaiškių mirties priežasčių skaičių? Dabar statistika pasikeitė. Pagal savižudybių, nužudymų ir mirčių dėl neaiškių mirties priežasčių sumarinį rodiklį Lietuva nėra pati blogiausia tarp ES šalių (4 pav.)

4 paveikslas. Šaltinis. PSO mirtingumo rodiklių duomenų bazė

Lietuvos sveikatos rodiklių statistika ypatinga dar vienu aspektu. Nuo 1999 m. Lietuvoje beveik nėra mirusiųjų dėl su psichikos sveikata ir priklausomybėmis susijusių priežasčių, kai tuo tarpu daugelio ES šalių šis mirtingumo rodiklis gana didelis. Palyginę 1995-1999 m. Lietuvos mirtingumo dėl psichikos sveikatos ir priklausomybių ligų rodiklius matome, kad per 5 metus šis rodiklis sumažėjo beveik 3,3 karto. Ir statistiškai, ir lyginant su kaimyninių šalių atitinkamais rodikliais toks sumažėjimas atrodo daugiau negu keistai.

5 paveikslas. Šaltinis. PSO mirtingumo rodiklių duomenų bazė

6 paveikslas. Šaltinis. PSO mirtingumo rodiklių duomenų bazė

Turėdami omenyje, kad daugelio savižudybių priežastimi gali būti psichikos sveikatos sutrikimas, nutarėme pasižiūrėti, kaip atrodo Lietuva susumavus savižudybių, nužudymų, mirčių dėl neaiškių mirties priežasčių ir su psichikos sveikata susijusių mirčių rodiklius.

7 paveikslas. Šaltinis. PSO mirtingumo rodiklių duomenų bazė

7 paveiksle matyti, kad sumarinis savižudybių, nužudymų, mirčių dėl neaiškių mirties priežasčių ir su psichikos sveikata susijusių mirčių Lietuvos rodiklis tik 1,2 karto viršija ES šalių vidutinį ir yra geresnis už 9 ES šalių rodiklius. Gal nebevadinkime savęs savižudžių tauta.

Ar tai reiškia, kad Lietuvoje savižudybių yra mažiau nei rodo statistika (1 pav.)? Gal net daugiau, nes dalis savižudybių gali patekti į mirčių dėl neaiškių mirties priežasčių statistinę grupę. Iš kitos pusės, tai reiškia, kad kitose šalyse, greičiausiai, savižudybių yra kur kas daugiau, nei jos apie tai oficialiai deklaruoja. Savižudybių statistika nėra tokia patikima, kai norima palyginti skirtingas ypač skirtingų kultūrinių tradicijų šalis. Kaip matyti iš anksčiau pateiktos statistikos, katalikiškosios Lenkijos mirčių dėl neaiškių mirties priežasčių rodiklis net 16 kartų didesnis nei Lietuvos. Ar ten nėra slepiama savižudybių statistika?

Nusižudo daug mūsų šalies gyventojų ir šią problemą būtina aktyviai spręsti, o iš tekste pateiktų jaunuolių apklausų duomenų matyti, koks galėtų būti prevencinių paslaugų mastas.

Papildymas

Dėkoju už pateiktas pastabas ir pasiūlymus. Įtraukiu į analizę, dar vieną mirties priežasčių grupę – išorinės mirties priežastys, kai ketinimas nežinomas. (SDR, Events of undetermined intent, per 100000, ICD-10 codes: J10-J34, WHO mortality data base, 2016). Dėkoju kolegoms, kurie atkreipė dėmesį, kad ši mirties priežasčių grupė (Y10-34) nebuvo atspindėta anksčiau nagrinėtoje mirčių dėl neaiškių mirties priežasčių grupėje. Šioje grupėje apsinuodijimai, nuskendimai, pasismaugimai ir kitos išorinės mirtys, kai nelabai aišku, ar tai atsitiktinė mirtis, nužudymas ar savižudybė. Nors pagal šį rodiklį Lietuva nelabai gerai atrodo, bet ir vėl, vis dėl to, – lietuviai ne patys blogiausi.

8 paveikslas. Šaltinis. PSO mirtingumo rodiklių duomenų bazė

Tad kaip atrodo suminis grafikas, jei prie anksčiau nagrinėtų mirčių pridėti dar vieną mirties priežasčių grupę? Palyginus su 7 paveikslu, Lietuvos mirtingumo rodiklių statistika kiek pablogėjo, bet pagrindinė išvada išlieka ta pati – nagrinėkime savižudybių statistiką kompleksiškai ir nereikia laikyti savęs unikalia savižudžių tauta.

9 paveikslas. Šaltinis. PSO mirtingumo rodiklių duomenų bazė

Gavau klausimą, ar pateikiama 2014 m. statistika nėra tik atsitiktinumas – vienų metų reiškinys. Pateikiu linijinį kelių 9 paveiksle pavaizduotų šalių ir ES vidurkio grafiką. Kaip galime matyti, 2014 m. duomenys nėra atsitiktinumas, suminis standartizuoto mirtingumo rodiklis pagal analizuojamas mirties priežasčių grupes Lietuvoje ne vieną ir ne du kartus buvo ne pats blogiausias tarp ES šalių.

10 paveikslas. Šaltinis. PSO mirtingumo rodiklių duomenų bazė

Ir dar vienas pastebėjimas. Jei norime savižudybių problemą Lietuvoje spręsti efektyviau, o ne tik analizuoti ir rekomenduoti standartines, visai Lietuvai vienodas metodikas, reikėtų rimtai ištyrinėti regioninę, ar net savivaldybių lygio savižudybių statistiką ir įvertinti kas ir kodėl žudosi tame, ar kitame regione. Nes tik tokiu atveju galima surasti pačius efektyviausius, būtent toje geografinėje vietovėje, problemos sprendimo būdus. Bet, tai jau kita statistika ir tokiai analizei reikia kur kas daugiau laiko.

Dalintis-1: 
Share

Ar tikrai gyventojų emigracija yra problema?

Pagr. iliustracija: 
Tekstas: 

Palyginus 2017 m. pradžios gyventojų skaičių su 1996 m. pradžia – vaizdas gana liūdnas. 2017 m. Lietuvoje gyveno 767 308 gyventojais mažiau (t.y., 21.22 proc. mažiau). Žemiau pateiktame paveiksle galime matyti (Lietuvos vidurkis - stulpelinis grafikas), kaip kito gyventojų skaičius Lietuvoje ir apskrityse.

Šaltinis. Statistikos departamentas

Kaip galime matyti gyventojų skaičius mažėja ne visur – Vilniaus apskrityje jau stabilizavosi, situacija kiek gerėja Klaipėdos apskrityje. Galima tikėtis, kad skandalingos žurnalistų prognozės, - „Lietuva taps dykviete“, ar „paskutinis išvykęs iš Lietuvos išjunkite šviesą“ turbūt nepasiteisins. Ir tai ne tik šiaip naivus tikėjimas. Jei, net estai sugeba stabilizuoti gyventojų skaičiaus mažėjimą, tai mums tikrai pasiseks. Juk pas mus šilčiau.smiley

Jei rimtai, tai gyventojų tankumas šalyje priklauso nuo tokių svarbių faktorių, kaip geografinė padėtis, ištekliai ir tik mažesniu laipsniu nuo ekonominės-socialinės situacijos. Pasižiūrėkime, koks gyventojų tankumas panašioje geografinėje vietoje kitose šalyse ir suprasime, kad pas mus gyventi gana komfortiška (na, gal kiek per daug lyja, ypač šiais metais), gamtinių išteklių – vandens ir miško gausu. Tad, tikrai čia nebus dykvietė ir net atvirkščiai, gyventojų tankumas didės. Klausimas – kada pradės didėti ir kas čia gyvens. 

Paanalizuokime, kas daugiausiai turi įtakos gyventojų mažėjimui pagal amžiaus grupes ir vertindami du rodiklius: emigraciją ir natūralų gyventojų prieaugį.

Visų pirma, atkreipkime dėmesį, kaip pakito gyventojų skaičius pagal amžių. Turime tris problemas – mažai vaikų ir jaunimo iki 22 m. Nors santykinai nemažai 23-25-mečių (jei jie neemigruos), tačiau mažai jaunesnio ir vidutinio amžiaus dirbančiųjų ir santykinai daug vyresnio amžiaus dirbančiųjų, kurie neužilgo taps pensininkais. 

Šaltinis. Statistikos departamentas

Kaip galime matyti iš žemiau pateiktų paveikslų beveik visą 2000-2016 m. laikotarpį didžiausią įtaką gyventojų skaičiaus mažėjimui turėjo tarptautinė emigracija. Daugiau nei 70 proc. per šį laikotarpį emigravusiųjų sudaro 15-44 m. amžiaus asmenys. 20-29 m. amžiaus asmenys sudarė 36 proc. visų emigravusiųjų.

Šaltinis. Statistikos departamentas

Šaltinis. Statistikos departamentas

Tai tiek statistikos, tam kad suprastume, kokia situacija yra analizuojant su emigracija susijusį gyventojų skaičiaus mažėjimą. O dabar pakalbėkime ar emigracija yra problema savaime. Manau, kad ne tai problema. Problema – emigracijos pasekmės mums. O tai jau visiškai kitas aspektas į ką reikia kreipti mūsų dėmesį. T.y., kol kas, kol socialinė – ekonominė situacija pas mus nėra labai gera ir, tikėtina, nelabai greitai pagerės, galvokime, ne kaip mažinti emigraciją, o ką daryti su šio reiškinio pasekmės visiems mums čia likusiems. T.y., pradėkime kalbėti ne apie emigraciją, o jos sukeliamų pasekmių problemų sprendimą.

Rytietiška išmintis sako: Dieve, duok jėgų padaryti tai, ką galiu, duok proto nedaryti, ko negaliu, ir duok išminties atskirti vieną nuo kito. Tad pasiaiškinkime, ką gi galime pakeisti.

Kadangi, kol kas greitai pakeisti socialinę-ekonominę situaciją vargu ar galime, tai ir emigracija labai greitai nesumažės. Tad kaip sumažinti neigiamas emigracijos pasekmes? Yra gerų naujienų. Dėl emigracijos mažėja bedarbystė ir net atsiranda darbuotojų trūkumas. Kodėl tai gera naujiena? Todėl, kad per artimiausius 10-20 metų sparčiai vystysis automatizacija, robotizacija ir dirbtinis intelektas. O tai mažins darbo jėgos poreikį ir didins bedarbystę. Išsivysčiusiose šalyse, kur emigruoja mūsų gyventojai tai taps vis didesne problema. Gali prasidėti streikai, akcijos nukreiptos prieš emigrantus ir kiti neramumai. O pas mus, esant mažai bedarbystei ir net darbo jėgos trūkumui, situacija bus, tikėtina, geresnė. Tik kyla klausimas, ar mes lauksime, kol pas mus pradės grįžti išsivysčiusiose šalyse nepritapę kraštiečiai, ar kažką darysime patys, nelaukdami.

O kokia sveikatos sistemos, tiksliau medikų ir kitų sveikatos specialistų ateitis vystantis dirbtiniam intelektui (DI), automatizacijai ir robotizacijai? Žmonės gyvens ilgiau ir sveikatos problemų mes turėsime vis daugiau, o tai reikštų, kad ir medikų skaičiaus poreikis tik didės. Ar tikrai? Koks bus DI ir robotų vaidmuo naujose sveikatos sistemose?

2017 m. PwC parengtame dokumente „What doctor? Why AI and robotics will define New Health“ teigiama, kad atlikus gyventojų apklausą 55 proc. respondentų atsakė, jog jie norėtų kad DI ir robotai dalyvautų tenkinant jų sveikatos priežiūros poreikius. Šiame dokumente įvardijamos 5 tendencijos turėsiančios ženklios įtakos naujos sveikatos sistemos formavimuisi: 1. Kuo ilgiau gyvensime, tuo daugiau teks susidurti su chroniškomis ligomis, o esamų sveikatos sistemų pagrindas šiuo metu yra ligoninės, kurios pagrindinai yra skirtos spręsti kitoms - skubioms trumpalaikėms sveikatos problemoms. Reikia iš naujo pergalvoti, kaip sistema turi funkcionuoti ir kokie turėtų būti pagrindiniai jos elementai. 2. Sveikatos duomenų apimties didžiulis augimas. Joks net genialiausias žmogus nebegali su tokiu informacijos srautu susidoroti. 3. Realiame laike veikiančių medicininių platformų, kuriose integruojamas dirbtinis intelektas, automatizacija ir robotai plėtra. 4. Paslaugų prieinamumo demokratizacija – pacientai prieina prie duomenų ir mobilių aplikacijų, kurios padeda ne tik būti geriau informuotais, bet ir bendradarbiaujant su medikais patiems geriau rūpintis savo sveikata. 5. Gyventojų noras aktyviai dalyvauti rūpinantis sveikata ir gerove pasiekė kritinę masę (tai apima ir DI bei, robotų teikiamas paslaugas). Nyksta sveikatos sistemos barjerai ir atsiranda galimybės gauti sveikatos priežiūros paslaugas bet kada ir bet kur.

Dirbtinis intelektas jau nebe fantastika. Jis jau tapo dalimi mūsų kasdieninio gyvenimo – jis jau mūsų automobiliuose, pataria, kada, remiantis mūsų vairavimo specifika, atlikti automobilio serviso paslaugas; teikia pasiūlymus mums atliekant paiešką per Google ar Amazon; bendrauja su mumis kai skambiname į skambučių centrus; valdant žodžiu jau bendraujama su Siri (Apple įrenginiai), Cortana (Windows aplinkoje veikiantys įrenginiai), Google asisstant (Android aplinkoje veikiantys įrenginiai). DI ir robotų galimybės praktiškai visose sveikatos sistemos srityse yra didžiulės – rūpinimasis sveikata (prevencija), ankstyvoji ir specializuota diagnostika, sprendimų priėmimas, gydymas, paliatyvioji priežiūra, tyrimai ar mokymai. Taigi, nors sveikatos paslaugų poreikis pastoviai augs, tačiau jau dabar reikia galvoti apie tai, kas ir kuriose srityse jau netolimoje ateityje pakeis dalį gydytojų, slaugytojų, laborantų, tyrėjų ar dėstytojų. Arba galime nieko nedaryti ir palaukti, kol besivystančiam dirbtiniam intelektui galų gale pritrūks kantrybės ir jis pradės priiminėti sprendimus už mus.smiley

Dalintis-1: 
Share

Sveikatos sistemos einamosios išlaidos

Pagr. iliustracija: 
Tekstas: 

Sveikatos ekonomikos centras jau nuo 2006 m. vis parengia su sveikatos sistemos finansavimu susijusį paveikslą, kurį paprastai kalbant vadiname „burbulais“. Pagalvojome, kad jau laikas pateikti naują tokio grafiko variantą, kuriame atvaizduoti ES šalių sveikatos sistemos finansavimo Eurostat duomenys.

Tiems, kurie pirmą kartą matote šį grafiką, pateikiame nedidelį komentarą.

Paveiksle pateikiama finansinė informacija pagal tris dimensijas:

  • X ašyje atvaizduota kokią dalį nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) (visuomeninis ir privatus finansavimas) skiriame sveikatai;
  • Y ašyje atvaizduota, kokią dalį nuo visų išlaidų sveikatai sudaro visuomeninis finansavimas;
  • „burbulo“ dydis parodo visuomeninio sveikatos finansavimą Eurais tenkantį vienam šalies gyventojui.

Galime matyti, kad ne tik vienam gyventojui tenkantis finansavimas yra mažas, bet ir tai, kad sveikatos visuomeninio finansavimo dalis Lietuvoje yra santykinai maža. Tad bet kokie populistiniai samprotavimai apie greitas reformas, siekiant, kad jau artimiausiu laiku mūsų sveikatos sistema būtų tokia pati kaip Vokietijoje ar Švedijoje, tėra iliuzija ar savęs apgaudinėjimas. Norint, kad Lietuvos sveikatos sistema būtų kaip Vokietijoje ar Švedijoje jai reikėtų skirti maždaug 6,5–8 kartus daugiau visuomeninių lėšų. Net Suomija, vienam šalies gyventojui visuomeninių lėšų sveikatai skiria 5 kartus daugiau nei Lietuva. Tad reikia susitaikyti su mintimi, kad tik sparčiai augant visos šalies ekonomikai po 20–30 metų mes, galbūt, galėtume pasiekti dabartinį Vakarų Europos šalių sveikatos sistemos lygį. Todėl vertėtų susimąstyti, ko mes siekiame.

Ar mes tik norime pertvarkyti sveikatos sistemą, kad ji taptų panašaus lygio kaip Vakarų Europos šalyse, ar, vis dėlto, mes siekiame, kad mūsų žmonių sveikata būtų tokia kaip šių šalių žmonių. Tai yra, reikėtų susitarti, kokie yra tikrieji sveikatinimo sistemos tikslai. Gal tada surastumėme būdų iškeltiems tikslams įgyvendinti skirdami tam mažiau lėšų nei gali sau leisti turtingosios Europos Sąjungos šalys. (Šaltinis: Lietuvos sveikatos sektorius amžių sandūroje, 2010, Sveikatos ekonomikos centras)

Papildymas
Pagal perkamosios galios standartą (PPS) eurais vienam gyventojui Lietuvos situacija kiek geresnė. Nuo Švedijos ir Vokietijos skiriamės 3,4-3,6 karto, o nuo Suomijos – apie 2,4 karto.

Dalintis-1: 
Share

Pasitikėjimas sveikatos apsauga

Pagr. iliustracija: 
Tekstas: 

Gerbiami, sveikatos sektoriuje dirbantys kolegos! Gal užtenka patiems save menkinti, kalbėti, kaip viskas pas mus blogai ir pan. Kaip sakoma, taip galime ir ligą įsikalbėti. Šiandien sekmadienis (2017 m. lapkričio 5 d.), gražus saulėtas oras ir pagalvojau, kad gal galime kažkuo ir mes pasidžiaugti, o ne tik verkšlenti, kaip viskas blogai. O pasidžiaugti kartais galima save su kažkuo palyginus. Įdedu vieną grafiką, kuris padarytas remiantis Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro "VILMORUS" atliekamomis gyventojų nuomonės apklausomis, kurių rezultatus kas mėnesį spausdina Dienraštis Lietuvos rytas. Pasižiūrėkite, kaip sveikatos apsaugą vertina (pasitiki) šalies gyventojai ir palyginkime su tais, kurie gana dažnai mus moko, kaip reikėtų geriau tvarkytis, reformuotis ir pan. Gal tie, kas mus moko kaip gyventi, galėtų iš mūsų pasimokyti, kaip reikia tvarkytis, kad jais labiau pasitikėtų gyventojai? Kaip galvojate? Ir gal mes kaip nors patys sugebėsime, su visuomenės pagalba, susitvarkyti? :)

Dalintis-1: 
Share