(9) tyrimo "Sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas" ataskaita.
Tyrimo tikslas - Lietuvos gyventojų reprezentatyvios apklausos pagrindu surinkti informaciją apie tai, kaip Lietuvos gyventojai pasirenka ir naudojasi gydymo įstaigų paslaugomis bei jų nuomonę apie gydymo paslaugų prieinamumą ir kokybę.
Tyrimas atliktas 1995 m.
Metodas: tyrimas buvo atliekamas gyventojų anketinės apklausos būdu.
Tyrimą parengė ir duomenų analizę atliko soc. m. daktarė D. Bagdžiūnienė ir soc. m. daktarė L.Murauskienė pagal Sveikatos apsaugos reformos biuro užsakymą.
Gyventojų apklausą atliko Bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos įmonė, UAB "Baltijos tyrimai".
Respondentų skaičius: 1003.
Objektas: 18 metų ir vyresni Lietuvos gyventojai.
Tyrimo išvados
Tarp gyventojų vertybinių orientacijų pagal svarbą pirmoje vietoje yra sveikata, antroje - šeima ir trečioje - pinigai. Šis pasiskirstymas yra toks pat visose respondentų grupėse, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, susirgimų, gyvenamosios vietos.
Tai, kad yra sveiki ir neserga dažniau pažymėjo gyventojai iki 30 metų amžiaus, gyvenantys gyvenvietėse ir kaimuose, vyrai.
Per paskutinius 2 metus į poliklinikų gydytojus dažniau kreipėsi miestų gyventojai, vyresni kaip 51 metų amžiaus žmonės, sergantys ūmiomis ligomis.
Ligoninėse dažniau gydėsi vyresni kaip 51 amžiaus ir sergantys lėtinėmis ligomis gyventojai. Miestų ir gyvenviečių ar kaimo gyventojai pagal šį rodiklį praktiškai nesiskiria.
Tai, kad susirgę nebuvo tinkamai gydomi, nurodė 20 proc. respondentų. Dažniausiai tai buvo 31-50 metų amžiaus žmonės, gyvenantys kaime, moterys.
Nepakankamą gydymą, respondentų nuomone, dažniausiai lėmė:
gydytojų darbo charakteristikos: gydytojai per mažai stengėsi padėti, nepakankama gydytojų kvalifikacija, neteisinga diagnozė; pačių ligonių nepakankamas dėmesys gydymui.Ligos atveju dauguma respondentų pirmiausia bando pasigydyti patys arba kreipiasi į apylinkės terapeutą.
Savarankiškai dažniau gydosi asmenys iki 50 metų amžiaus, gyvenantys kaime, sergantys ūmiomis ligomis.
Į apylinkės terapeutą ar į gydytojus specialistus pagal gyvenamą vietą dažniau kreipiasi vyresni kaip 50 metų amžiaus, gyvenantys gyvenvietėse ar miestuose, sergantys lėtinėmis ligomis.
Dauguma respondentų gydosi gydymo įstaigose pagal gyvenamą vietą ir šis pasirinkimas praktiškai nepriklauso nuo amžiaus, gyvenamosios vietos, susirgimų ir t.t.
Per paskutinius 2 metus gydymo įstaigose ne pagal gyvenamą vietą gydėsi tik apie 20 proc. apklaustų gyventojų.
Tuo atveju, kai respondentai gydėsi gydymo įstaigose ne pagal gyvenamą vietą, jie dažniausiai vyko gydytis į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių poliklinikas ir ligonines.
Dauguma jų kreipėsi į 1 arba 2 įstaigas ir dažniausiai iki 3 kartų.
Pagrindiniai gydymo įstaigų ir gydytojų ne pagal gyvenamą vietą pasirinkimo kriterijai yra vienodi - padėjo draugai ir pažįstami bei gydytojo specialisto siuntimas.
Pas privačius gydytojus per paskutinius 2 metus gydėsi 33,8 proc. respondentų. Dažniausiai tai buvo gyventojai iki 50 metų amžiaus, gyvenantys mieste, sergantys ūmiomis ligomis, kurių pajamos vienam asmeniui šeimoje spalio mėn. viršijo 250 Lt.
Dauguma respondentų privačiai gydėsi pas stomatologus, ginekologus ir terapeutus.
Į privačiai dirbančius terapeutus dažniau kreipėsi respondentai, kurių amžius viršija 50 metų ir gyvenantys kaime;
į stomatologus - iki 50 metų amžiaus ir gyvenantys mieste ar gyvenvietėse;
į ginekologus - iki 50 metų amžiaus ir sergantys lėtinėmis ligomis.
Pajamų dydis turėjo reikšmės tam, ar pasirenkamas gydymas pas privatų gydytoją, tačiau tyrimo duomenų nepakanka, kad daryti išvadą apie pajamų dydžio įtaką tam, kokį konkrečiai specialistą ligoniai renkasi.
Apie 60 proc. respondentų, kurie per paskutinius 2 metus gydėsi poliklinikose, 70 proc. tarp besigydžiusių ligoninėse nurodė, kad gydymui papildomai reikėjo išleisti pinigų.
Gydymui ir poliklinikose, ir ligoninėse dažniausiai respondentams teko mokėti už vaistus, švirkštus ar tvarstymo medžiagas, neoficialiai apmokėti už gydymą bei pirkti dovanas gydytojams.
Net 40,3 proc. pacientų, kurie gydėsi ligoninėse neoficialiai mokėjo už gydymą.
Apmokamomis gydymo paslaugomis valstybinėse gydymo įstaigose per paskutinius 2 metus naudojosi 11,7 proc. respondentų. Dažniau jomis naudojosi gyvenantys miestuose ir turintys didesnes pajamas respondentai.
Priežastys, dėl kurių dažniausiai respondentai naudojosi apmokamomis gydymo paslaugomis valstybinėse gydymo įstaigose, buvo:
geresnė gydymo kokybė; didesnis dėmesys ligoniams; nebuvo specialistų , kurie galėtų gydyti nemokamai.Asmeniškai gydytojams, nors gydymas buvo nemokamas, mokėjo 24 proc. respondentų. Dažniau mokėjo respondentai, turintys aukštesnes pajamas vienam šeimos nariui, sergantys lėtinėmis ligomis, ligos atveju negavę reikiamo gydymo.
Pagrindinės priežastys, dėl kurių jie mokėjo asmeniškai gydytojams, buvo:
tikėjosi geresnio gydymo; ligoniui skiriama daugiau dėmesio.90 proc. respondentų sutiktų mokėti už kiekvieną apsilankymą pas gydytoją. Dažniau apie tai, kad mokėti nesutiktų nurodė respondentai, kurie gyvena mieste, turi mažesnes pajamas vienam šeimos nariui, serga ūmiomis ligomis.
Apie 40 proc. gyventojų sutiktų mokėti iki 5 Lt.
Sunkumų, nuvykstant į gydymo įstaigą turėjo 15,9 proc. respondentų. Dažniau apie sunkumus nurodė vyresni negu 50 metų amžiaus žmonės, kaimo gyventojai, sergantys lėtinėmis ligomis.
Dažniausiai nurodomos priežastys, dėl kurių sunku pasiekti gydymo įstaigą, buvo: gydymo įstaiga per toli nuo namų, transportas važinėja retai ar nepatogiu laiku, daug laiko užima kelionė.
Vertindami laiką, kurį tenka sugaišti, kol patenka pas gydytojus arba kol atliekami įvairūs tyrimai, respondentai dažniausiai atsakė, kad daug laiko šiems tikslams sugaišdavo tik kartais arba iš viso tai neužėmė daug laiko.
Greitąją pagalbą per paskutinius 2 metus kvietė 17,5 proc. respondentų.
Dažniausiai tai buvo gyventojai, kurių amžius viršija 51 metus, gyvenantys miestuose, sergantys lėtinėmis ligomis. Dažniausiai greitosios pagalbos teko laukti 15-30 min.
Šeimos gydytojui pritarė apie 80 proc. respondentų. Nors ši nuomonė vyravo visose respondentų grupėse, pritariančių jai skaičius buvo didžiausias tarp respondentų, kurių šeimose gyvena 5 ir daugiau asmenų.
